Kada vaikai gerbia suaugusiuosius?
Dabartinė jaunoji karta yra labai įžuli, ji negerbia nei mokytojų, nei tėvų, nei apskritai suaugusiųjų. Tokių išvadų tikrai dažnai galima išgirsti tiek iš Lietuvos tėvų, tiek ir iš mokytojų. Esą šiais laikais paaugliui nieko nereiškia mokytui liepti užsičiaupti, tėvus pasiųsti toli ant penkių raidžių, o priekabius kaimynus – ir dar toliau. Daugybė tėvų sutartinai kalba, kad iš savo vaikų nejaučia jokio dėkingumo, tiesiog jaunimas viską priima kaip duotybę. O štai jie kai buvo jauni, neva buvo nepalyginamai dėkingesni ir labiau gerbė suaugusiuosius.
Dabartiniai suaugusieji linkę manyti, kad labiausiai tą nepagarbą lemia persisotinimas viskuo ir technologijų įsigalėjimas. Esą būtent technologijos išstūmė šiltą santykį. Kažkiek tiesos tame, žinoma, yra, bet tik gana maža dalis. Kodėl taip teigiu?
Todėl, kad Suomijoje jaunimas mokytojus gerbia ir šiais laikais. Todėl, kad Kinijoje, Singapūre ar Korėjoje jaunuoliai suaugusiuosius, taip pat ir tėvus, jau nekalbant apie senelius, gerbia ir šiais laikais. Nors technologijomis ir išmanaisiais įrenginiais tiek Suomijos, tiek Singapūro, tiek ir Kinijos jaunimas naudojasi gal net labiau nei Lietuvos paaugliai ir jaunuoliai.
Vadinasi, svarbios čia ir kitos priežastys.
Pradėti gal vertėtų nuo mokytojų. Nuvažiavus į bet kurią Lietuvos mokyklą jau po penkių minučių pasimato, ar žodis „pagarba“ čia girdėtas, ar ne. Ar tai kažkokia nevertinga liekana iš dinozaurų laikų. Ir matosi ne tik pažiūrėjus į mokinius, bet ir į mokytojus, taip pat ir į vadovus. Pagarba bujoja tik ten, kur jai sudaromos sąlygos ir kur ji yra abipusė ar net visuotina. Ten, kur direktorius gerbia mokytojus ir mokinius, ten, kur mokytojai gerbia jaunimą, ten ir jaunimas atrodo tarsi iš tarpukario, nes ir šiais laikais gerbia suaugusiuosius.
Bet yra ir kitokio tipo mokyklos, kur direktoriai saldofoniški ir viską valdo įsakymais, griežtumu, riksmais ir komandomis, o mokytojai net nori, kad mokiniai jų bijotų, tad ir visaip gąsdina. Be saiko. Taigi tokiose mokyklose ir mokiniai su pagarbumu nedraugauja, net nežino, kas tai yra. Jie auklėjami kaip sovietinėse kareivinėse ar net kolonijose, tad ir elgiasi atitinkamai.
Panašiai viskas rutuliojasi ir šeimose. Jeigu tėvai kaimynus vadina įvairių gyvių pavadinimais, vairuotojus – idiotais, politikus – kretinais, o mokytojus – nevykėliais, tai ir vaikai kitaip nesielgs. Tik koks paradoksas, jie ir pačius tėvus prijungs prie šių grupių, vadins juos šlykščiausiais žodžiais ir, žinoma, negerbs.
Tikriausiai visi sutiks, kad nepagarba Lietuvoje plinta geometrine progresija. Ir per visur. Pradėti tai stabdyti geriausia būtų nuo savęs. Čia taikau tiek sau, tiek visiems aplinkiniams.
Brangūs politikai, gal galėtumėte pabandyti vieną savaitę nesityčioti vieni iš kitų. Nes nuo jūsų tarpusavio patyčių jau koktu. Mielieji mokytojai, gal galima būtų Jūsų paprašyti bent mėnesį į savo mokinius žvelgti kaip į savo vaikus. Iškilieji influenceriai ir interneto komentatoriai, ar nebūtų sunku dvi savaites nesiplūsti, o visus žodžius apie tai, kas jums nepatinka, surašyti į baltą popieriaus lapą ir jį sudeginti. Gerbiamieji tėveliai, turiu prašymą ir jums: gal galėtumėte savo namuose matomoje vietoje pasikabinti lapą su tokiu užrašu: „Jei norime, kad vaikai gerbtų mus, verta nuo pat gimimo... juos pačius gerbti. Kasdien“.
Na, o jaunuoliams norėčiau pasiūlyti ant savo kompiuterio ekrano užsikabinti tokį geltoną lapelį: „Gyvenimas viską sustato į savo vietas: tai, ką atiduodate, tą ir atgal gaunate“.
Iš anksto labai visiems dėkoju.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės