Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Įgimti gabumai turi žymiai mažiau reikšmės nei valia ir pastangos

09.29 Antradienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Palyginus su kitomis šalimis, Lietuvos tėvai gana atsakingi ir dauguma labai išreikštai rūpinasi savo atžalomis. Tiesa, dauguma tėvų skundžiasi turį per mažai informacijos ir nežinantys kaip vaikams padėti, kaip su jais elgtis, kad dėmesys nevirstų žala. Kiek trikdo ir tai, kad rezultatai dažnai būna visiškai neprognozuojami. Štai vieni tėvai, regis, skiria per mažai laiko ir per mažai talkina savo atžaloms, bet šie tampa iškiliomis asmenybėmis ir juos lydi sėkmė, o kiti tėvai savo vaikams skiria daug laiko, dėmesio, pagalbos, širdies, bet rezultatai nuviliantys, užaugę tokie vaikai sunkokai klampoja per gyvenimą.

Regis, sunku suprasti ir paaiškinti, kodėl taip vyksta.

Bet garsi psichologė Carol Dweck turi tam paaiškinimą. Ji tvirtina, kad sėkminga arba nelabai žmogaus ateitis priklauso nuo to, kokio tipo mąstymas jam išsivystė dar vaikystėje – augimo ar fiksuotos mąstysenos. Fiksuota mąstysena reiškia, kad mūsų asmenybė, intelektas ir kūrybiniai gebėjimai yra statiški, įgimti. Tokia mąstysena verčia mindžikuoti vietoje, graužtis dėl nesėkmių, bijoti naujovių, kerštauti arba tuščiai eikvoti energiją.

Žymiai daugiau pasiekia ir geriau jaučiasi augimo mąstysenos atstovai. Nes tokia mąstysena nukreipia į nuolatinį tobulėjimą visose žmogaus gyvenimo srityse – šeimoje, švietime, darbe, versle, sporte. Augimo mąstyseną turintys žmonės mano, kad sėkmė reiškia stengtis iš visų jėgų, mokytis ir tobulėti. Jie taip pat mano, kad kliūtys motyvuoja, suteikia žinių.

Svarbu tai, kad šeima turi gana didelės įtakos, ar vaikas išaugs į fiksuotos, ar į augimo mąstysenos asmenybę. Jeigu tėvai vaikui nuo mažumės kala, kad daug pasiekti gali tik gabūs, išskirtiniai žmonės, tai vaikas tuo ir įtikės, o jeigu aiškins, kad viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus pastangų ir atsidavimo, jeigu įrodinės, kad atkaklus darbas išvirsta į puikius rezultatus, tai ilgainiui vaikui tokia nuostata ir susiformuos.

Tiesa, pasak psichoanalitiko Raimundo Milašiūno, svarbu nepavėluoti. Tarkime, paauglystėje jau vėloka bandyti sužadinti vaikų darbštumą, iniciatyvumą, atkaklumą ar kitų savybių kaitą: „Iš tikro pasitikėjimas savo jėgomis ugdomas nuo ankstyvos vaikystės ir ne vien kalbomis, bet ir veiksmais, pačių tėvų bendravimu su vaikais. Jeigu vaikas yra baikštus, jeigu mokykloje bijo suklysti, jeigu bijo kad mokytojas jam parašys prastą pažymį, vadinasi tėvai vaikystėje jam sukūrė tokį bruožą, kad suklysti yra blogai ir įkalė į galvą, kad jis turi būti pats geriausias, protingiausias ir kitoks -iausias“. Psichoanalitiko vertinimu, norint kažką keisti, pirmiausia tėvai turėtų peržiūrėti savo pačių vertybes, nuleisti kartelę ir pakoreaguoti savo santykius su vaikais. Ir tokias nuostatas ar supratimą, kad darbštumas yra gerai, kad pastangos ir atkaklumas atneša gražių vaisių, reikia diegti nuo kuo ankstyvesnio vaiko amžiaus.

Tiesa, tam tikros korekcijos įmanomos ir vėlesniame amžiuje: jeigu mokiniui paaiškinsi, kad jis turi daug puikių savybių ir bruožų, tačiau yra pernelyg jautrus mokytojų rašomiems pažymiams, tėvų lūkesčiams bei draugų nuomonei apie jį, ir tai jam kenkia, tikėtina, kad jis tai išgirs. Ir jeigu jam pavyzdžiais įrodysi, kad įgimti gabumai turi žymiai mažiau reikšmės nei valia ir pastangos, tai nemaža tikimybė, jog tokį jaunuolį pavyks „užkurti“ labiau stengtis mokykloje.

Kita vertus, milžiniškos įtakos turi ne tik tėvai, bet ir mokytojai. Kai žvelgiu į savo vaikus, matau, kad kai kurie mokytojai vaikus pakreipia labai teigiama linkme, išskleidžia jų talentus. Bet mokytojų taip pat būna visokių. Tarkime, vienas dukros mokytojas vienam dalykui išugdė neapykantą, o kitas to paties dalyko mokytojas taip dirbo su dukra, kad ji pamilo nekęstą discipliną ir net svarsto apie jos studijas. Ir visa tai nuveikė tik vienas mokytojas. Per pusmetį.

Vokietijos mokslininkas Falko Rheinbergas tvirtina, kad mokytojai taip pat būna augančios mąstysenos ir nekintančios mąstysenos. „Nekintančios mąstysenos mokytojai manė, kad jų klasių mokiniai, turintys skirtingų lygių pasiekimų, yra visiškai nepakeičiamai skirtingi: tarkime, „Mano patirtis rodo, kad mokinių pasiekimai per metus lieka panašūs“; „Jei žinau, koks protingas yra mokinys, galiu gana gerai nuspėti jo ateitį mokykloje“; „Kaip mokytojas neturiu jokios įtakos protiniams mokinių gebėjimams“, – „užsiciklinusius“ neaugančios mąstysenos mokytojus cituoja F. Rheinbergas ir paaiškina, jog šie mokytojai, patys pasižymėję nekintančia mąstysena, ir vaikus skatino manyti, kad viskas nulemta genetiškai ir kad nieko negalima pakeisti.

Todėl nekintančios mąstysenos mokytojų mokiniai, ir tie, kurie pradėjo mokslo metus didesnių gebėjimų grupėje, ir tie, kurie prastesnių, savo grupėse taip ir likdavo.

„Tačiau kai kurie mokytojai skatino ir praktikavo augimo mąstyseną, – sako F. Rheinbergas. - Jie susitelkė prie minties, kad visi vaikai gali lavinti įgūdžius, ir jų klasėse nutiko keistų dalykų. Nesvarbu, kokių gabumų grupėje mokslo metus pradėdavo mokiniai, abi grupės baigdavo juos pagerinusios savo mokymosi įgūdžius… Taigi, kai mokytojai mokė siekdami tobulėjimo, grupių skirtumai išnyko, nes mokytojai rado būdą, kaip pasiekti neva negabius mokinius.“

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius

Komentarai


Naujausi epizodai