Gyvenimas sau, o mūsų mokyklos – sau
Šį kartą norėtųsi pažvelgti, kokią ateitį švietimui ir mokykloms piešia vizionieriai, pasaulinio lygio švietimo strategai ir ekonomistai, taip pat kokios žinios plaukia iš pasaulinių forumų. Na, ir galiausiai aptarti, kiek tai atliepia Lietuvos švietimas ir mokyklos.
Taigi, pirmas akcentas, kad mokyklos turėtų mokyti vaikus matyti ir mąstyti plačiau. Pabrėžiama, kad šiandien būtina ugdyti pasaulio piliečiams reikalingus įgūdžius – vaikams turime piešti platesnį pasaulinį kontekstą, diegti tvaraus gyvenimo principus ir padėti suprasti, kad kiekvienas jų galės aktyviai veikti pasaulio bendruomenėje. Svarbu vaikams parodyti sąryšius, kuriais jungiasi visos pasaulio ekonomikos, kultūros, mokslo bei kitos sritys, bei kaip kiekvieno mūsų veiksmai sudrebina šį jungčių voratinklį.
Paimkime bet kurią sritį – transportą, energetiką, maisto ar elektronikos prietaisų gamybą, kosmoso ar vandenynų tyrinėjimus, aplinkosaugą – ir pamatysime, kad kiekviena jų leidžia integruoti fizikos, chemijos, geografijos, istorijos ar net etikos pamokose dėstomas žinias. Parodykime vaikams interaktyvius žemėlapius, kuriuose jie matys save, savo namus, mokyklą, tėvų darbovietę ar valstybę pasauliniame kontekste.
Taigi, toks tad pirmasis akcentas. Ir kaip čia atrodo Lietuva, jos mokyklos? Tiesą sakant, silpnai ir varganai. Mažai mes mokome vaikus matyti ir mąstyti plačiau.
Antrasis akcentas - skaitmeninis mąstymas ir raštingumas. Tai antrasis įgūdžių rinkinys, be kurio šiandienos mokiniai neišgyvens ateityje. Ir kalba neina apie programavimą, nes programuotojų „kepama“ jau pakankamai. Šiandien daug reikalingesni yra kitų sričių profesionalai, nebijantys skaitmeninio pasaulio bei gebantys „kalbėti kompiuteriškai“. Paprasčiau tariant, nors programuotojas gali perkelti realaus pasaulio procesą į dvejetainę visatą, tačiau prieš tai tą procesą išmanantis profesionalas turi „išversti“ jį į algoritmų kalbą.
Skaitmeninis mąstymas ir raštingumas jau tiesiog privalo tapti neatsiejama bet kurios pamokos dalimi. Gamtos mokslų disciplinos lengviausiai panaudojamos šiam tikslui. Paėmus bet kokį fizinio pasaulio reiškinį, pirma reikia išmokti paversti jį abstrakčiais dėsniais, aprašyti formulėmis, jas paversti algoritmais, sukurti modelius ir juos išbandyti. Gebėjimas susidoroti su neapibrėžtumu, didelių užduočių suskaldymas į smulkesnes, pastebėtų elementų sujungimas į dėsningumą ir abstrahavimas – šiems įgūdžiams kompiuteris nereikalingas, tačiau be jų ne ką naudingo su kompiuteriu tenuveiksi.
Skaitmeninius įgūdžius kuo puikiausiai galima integruoti ir į humanitarines ar meno disciplinas.
Na ir kaip Lietuvos mokyklos atrodo su šių įgūdžių ugdymu? Atsakymas ir vėl toks pat: silpnai ir varganai.
Trečias įgūdžių rinkinys – gebėjimas materializuoti daiktus ir sugebėjimas juos parduoti. Gebėjimas materializuoti daiktus iš skaitmeninių brėžinių arba jais paversti realiai egzistuojančius objektus yra ne ką mažiau reikalingi įgūdžiai. Ir šioje vietoje nepamainomos yra technologijų pamokos. O dar geriau būtų jei jos būtų susietos su ekonomikos pamokomis, kurių metu mokiniai galėtų įvertinti technologijų pamokose sukurtų daiktų potencialą parduoti rinkoje. Turėdami realų produktą, mokiniai gali simuliuoti realaus startuolio kūrimo modelį. Kaip įvertinti rinkos poreikį? Kaip sudėlioti verslo planą? Kaip galima pritraukti finansavimą? Kaip pasiruošti masinei gamybai? Ar produktas nepažeidžia autorinių teisių?
Apibendrinant galima teigti, kad vaizdas su daiktų materializavimu Lietuvos mokyklose gana liūdnas, bet štai su verslumo ugdymu – gana solidus.
Na, ir ketvirtas įgūdžių rinkinys pavadintas tokiu kodiniu pavadinimu - neieškoti vieno teisingo atsakymo.
Inovatyvų mąstymą įgalinantys įgūdžiai – žingeidumas, kūrybiškumas, kritinis mąstymas ir analizavimas – jau šiandien daugumos darbdavių įvardijami, kaip aukso vertės.
Šių įgūdžių mokyti tiesiogiai beveik neįmanoma, nes kūrybiškumas ir inovatyvumas negali būti imituojami. Jie atsiranda kaip antrinis efektas, kai mokymosi procesas turi struktūrizuoto ir laisvo žaismo elementus. Žaismas lengviau įtraukia į aktyvų mąstymą ir bendravimą tarp mokinių, bandant pastebėti dėsningumus ir ieškoti sprendimų.
Be žaismo, mokymosi procesai turi remtis iteracijomis – sugalvoji idėją, susikuri modelį, bandai jį įgyvendinti, suklumpi, bandai iš naujo, lygini rezultatus, kartoji, kol gauni geriausią rezultatą. Ir tada svarbiausia užduotis – nuspręsti, ar tęsti, ar jau sustoti. Iteratyvus mokymasis taip pat ypatingai užtvirtina komunikacijos svarbą, nes mokiniams padeda mąstyti kaip komandai – aklai neginti klaidingų idėjų bei nebijoti tobulinti kitų sumanymų.
Na, ir šioje plotmėje mūsų švietimas ir mokyklos vėlgi atrodo silpnokai.
Ir apskritai nuo visų paminėtų siekių esame toli, tad ateityje, palyginus su išsivysčiusių valstybių bendraamžiais, mūsų vaikai stokos nemažai svarbių įgūdžių.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės