Geram savo ir vaikų išsimokslinimui žmonės skiria vis daugiau lėšų
Šiame amžiuje mąstymo gebėjimai tik mažėja. IQ nukrito iki žemiausio lygio nuo intelekto tyrimų pradžios. Štai tokios antraštės pernai rudenį apskriejo visas pasaulio žiniasklaidos priemones, kai buvo pristatyta Norvegijos mokslininkų studija apie 730 tūkst. respondentų IQ rezultatų pokytį. Beje, šis kritimas vyksta nuo bemaž praėjusio amžiaus 8–9 deš., bet niekada nebuvo toks dramatiškas.
Kad kažkas nutiko ne taip, kaip buvo tikėtasi, matome ir iš tarptautinių moksleivių pasiekimų tyrimų. Daugelio šalių matuojamų sričių – matematikos, kalbų, gamtos mokslų – mokinių pasiekimai, ypač aukštesnieji mąstymo gebėjimai, menksta.
„Mes gerokai praturtinome šiandieninių vaikų ir paauglių pažinimo aplinką, bet rezultatai vis krenta. Jų tėvai neturėjo net trečdalio dabartinių galimybių, bet suprasdavo gerokai daugiau“, – jau keletą metų stebisi britų mokslininkai ir kelia hipotezes, kas tai lėmė.
Daugiausiai kritikos strėlių skrieja į išmaniuosius įrenginius, su kuriais vaikai, ypač paaugliai, praleidžia nesuvokiamus kiekius valandų. Bet tai, pasirodo, tėra dalis atsakymo. O esmė, kodėl mūsų visų IQ krinta, slypi štai kur: švietimo programų lengvinimas, akademinių sunkumų vengimas, perėjimas nuo vaikų skatinimo ir mokymo mąstyti prie „teisingų tiesų“ įdiegimo, galų gale – visa ko gavimas vos keliais pelės spragtelėjimais ar patapšnojimais; girdi, prietaisai sumąstys už tave. Ir šitas reiškinys, atrodo, turės dar didesnį pagreitį.
Tiesa, patys turtingiausi pasaulio žmonės, matydami menkstančius vaikų ir paauglių aukštesniuosius mąstymo gebėjimus, stipriai koreguoja savo investicinius planus: anksčiau jie su užsidegimu investuodavo į išorinius dalykus: prabangius automobilius, technologijas, papuošalus, laikrodžius ar vardinius dizainerių drabužius, o dabar į visa tai žvelgiama vis abejingiau ir vis intensyviau investuojama į gerą savo ir vaikų išsimokslinimą.
Visame pasaulyje pastebimas akademiškai stiprių, griežtų elgesio taisyklių besilaikančių mokyklų (dažnai internatinių) bumas. Kad patektų į elitines mokyklas, vaikai jau nuo pradinių klasių turi po keletą korepetitorių.
Ir tokios tendencijos pastebimos ne tik JAV, Jungtinėje Karalystėje ar Šveicarijoje, bet ir Lietuvoje. Kaip rodo skirtingi tyrimai, trečdalis Lietuvos pradinukų jau lankosi pas korepetitorius. Ir tikrai ne todėl, kad juos moko itin prastas pradinių klasių mokytojas. Tiesiog jie dirba papildomai, nes nuo penktos klasės nori patekti į geriausią startą galinčias suteikti mokyklas.
Kai kam bus sunku patikėti, bet jau ir Lietuvoje yra mokyklų (ne aukštųjų, o bendrojo lavinimo), kuriose mokslas atsieina daugiau nei 15 tūkst. eurų per metus ir mokinių jos tikrai nestokoja. O daugiau nei po 500 eurų per mėnesį už savo vaikų mokslą moka jau keli tūkstančiai Lietuvos tėvų.
Bet gerų mokyklų poreikis toks didelis, kad ypač didmiesčiuose gyvenantys vidutines ir aukštesnes pajamas gaunantys tėvai, kurių vaikai nepatenka į Vilniaus licėjų, KTU gimnaziją, Vilniaus jėzuitų gimnaziją, Žirmūnų gimnaziją, Kauno jėzuitų gimnaziją, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnaziją, žūtbūt ieško kitų akademiškai stiprių mokyklų. Nesvarbu net jei vaikas tėra vidutinių gabumų. Mat būtent tai, kad net du trečdaliai elitinių mokyklų mokinių turi korepetitorius, rodo: daugybės pasiturimai gyvenančių šeimų lūkesčiai dėl atžalų akademinių gebėjimų yra pernelyg aukšti – tėvams pavyko, kad korepetitorių padedamas vaikas įstojo į akademiškai stiprią mokyklą, bet be papildomo mokytojo pagalbos toliau sėkmingai mokytis gabiesiems skirtose mokyklose vidutinių gabumų vaikas negali. Tad kasmet dalis vaikų iš geriausių mokyklų nubyra.
Na, bet labiausiai faktą, kad tėvai plačiai investuoja į savo atžalų išsilavinimą, iliustruoja privačių mokyklų skaičiaus augimas Lietuvoje: nuo 24 mokyklų (2007 m.) iki 65 mokyklos (šiemet). O kainos net ir pirmus žingsnius žengiančiose privačiose mokyklose įspūdingos – 3–6 tūkst. eurų per metus.
Tiesa, dažnu atveju ši investicija itin rizikinga, panašiai kaip ir investicijos į aukštos rizikos kapitalo fondus. Mat didelė dalis privačių mokyklų (ypač pradinių ir progimnazijų) kol kas neparodė jokių rezultatų – jos tėvams parduoda tik svajonę ir ateities pažadą.
Taigi tiek augantys konkursai į geriausias valstybines šalies mokyklas, tiek privačių mokyklų skaičiaus didėjimas rodo, kad tėvų, investuojančių nebe į „blizgučius“, o į išsilavinimą, gretos plečiasi. Tokiems tėvams nebereikia aiškinti, kad išsilavinimas yra socialinis liftas, vaiką galintis perkelti nuo laiptelio, kur jis gimė ir užaugo, ant aukštesnės pakopos. O jei pastangų nebus, tai jis gali ir nukristi.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės