Didelę dalį savo švietimo bėdų tiesiog užkonservavome
Savo švietimo sistema didžiuosimės dar negreitai, nes švietimo kokybės problemų sprendimą vis stumiame į neapibrėžtą ateitį.
Kai kurios problemos Lietuvos švietime jau tapusios chroniškomis, tačiau jokių pokyčių čia ir toliau nenumatoma. Juk dvejus metus Lietuvą niokojo COVID-19 ir karantinai, o šiemet – karas Ukrainoje, tad visos kalbos ir veiksmai dėl švietimo kokybės nusistūmė į neapibrėžtas erdves. Dvejus metus rūpinęsi, kad bent kaip nors vyktų kontaktinis ugdymas, šiemet ieškome įvairiausių išeičių, kaip užtikrinti vaikų iš Ukrainos mokymą Lietuvoje.
Natūralu, kad tai svarbiausia, bet ir visos kitos švietimo bėdos neturėtų būti užkonservuojamos. Nes jos stipriai atsiliepia ir atsilieps mūsų vaikų ateičiai. Tarkime, jau daug metų mūsų šalyje fiksuojama didelė abiturientų pasiekimų vertinimo gimnazijose ir valstybinių brandos egzaminų įvertinimų neatitiktis. Paprasčiau tariant, mokytojai rašo labai jau neadekvačius pažymius ir vėliau, mokinius objektyviai įvertinus per egzaminus, paaiškėja, kad realios jų žinios ir pasiekimai visai kitokie, nei liudija jų pažymiai ar įsivaizdavo jie patys. Ir tai ne vien liūdna žinia, bet ir jaunuolių ateities planų griūtis. Tūkstančių jaunuolių. Pastaraisiais metais metinių pažymių ir valstybinių brandos egzaminų įvertinimų neatitiktis lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, anglų kalbos ir kitose disciplinose yra didelė. Ir jos reikšmė didelė. Tarkime, gimnazistas šventai tiki, kad informatiką jis moka labai gerai, na ir jo metinis pažymys tai patvirtina, bet per valstybinį IT brandos egzaminą gauna 5 balų atitikmenį. O tada paaiškėja, kad jo IT žinios tėra tik patenkinamos ir jis nebegali pretenduoti į skirtingas savo svajonių studijų programas. Arba jaunuolis mato, kad metinis jo matematikos pažymys yra 8 arba 9 balai, bet iš matematikos brandos egzamino grįžta tik su 4–5 balų atitikmeniu, na ir vėl drama, vėl reikšmingas ateities planų koregavimas.
Ir tai nėra tik jaunuolių problema. Tai netgi labiau mokyklų ir mokytojų problema. Kaip teigia duomenis analizuojantys LAMA BPO specialistai, ši vertinimų neatitiktis stebima jau ne pirmus metus, jos priežastys laikytinos sisteminėmis, jas lemia ugdymo programų ir egzaminų užduočių turinio skirtumai, skirtingas mokytojų požiūris į pasiekimų vertinimo principus, kvalifikuotų dalykų mokytojų stoka ir kt. Beje, taip pat stebimi dar ir dideli abiturientų pasiekimų vertinimo kontrastai pagal atskiras bendrojo ugdymo mokyklas ir jų mokinių pasirinktus dalykus.
Dar viena problema – augantys regionų ir didžiųjų miestų abiturientų parengimo lygio skirtumai. Aukštesnį konkursinį balą, kuris labai svarbus stojant į aukštąją mokyklą, lengviau pasiekia Vilniaus, Kauno ir Šiaulių miestų abiturientai. O dalyje savivaldybių netgi palyginti neaukštus reikalavimus valstybės finansuojamoms vietoms aukštosiose mokyklose pasiekia tik 46–59 proc. visų stojančiųjų: 46,5 proc. stojančiųjų iš Šalčininkų r. savivaldybės, 51,2 proc. – iš Trakų r. savivaldybės, 56,9 proc. – iš Vilniaus r. savivaldybės ar 58,5 proc. – iš Prienų r. savivaldybės.
Prie chroniškų švietimo sistemos bėdų galima priskirti ir įsigalėjusį minimalaus stojamojo balo ignoravimą arba kažin kokių savo reikalavimų nusistatymą. Apie tai, kaip apie didžiulį aukštojo mokslo kokybės priešą, kalbama jau daugybę metų, bet ir 2021 m. trys privačios kolegijos – konkrečiai Socialinių mokslų kolegija, Kolpingo kolegija ir Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla – nusistatė tokius mažiausio konkursinio balo reikalavimus – 1 balas. Priminsime, kad švietimo, mokslo ir sporto ministro kolegijoms nustatyta balo reikšmė siekia 4,3. Bet kaip dažnai būna Lietuvoje, kas ką nori, tą ir daro.
Ilgamete problema galima laikyti ir pačias stojimo tendencijas Lietuvoje arba studijų programų pasirinkimą. Nes ir toliau noriai ir gausiai veržiamasi į tas studijų programas, kurių atstovų ir taip didžiulis perteklius, o stojimas į programas, kurių atstovų labai stinga, ir toliau menksta. Pavyzdžiui, stojančiųjų į matematikos mokslų, fizinių mokslų, informatikos mokslų ir net gyvybės mokslų studijų programas (į valstybės finansuojamas studijų vietas), palyginti su 2020-aisiais ir ankstesniais metais, mažėja, o štai į teisę – ne. Aukštųjų mokyklų atstovai tvirtina, kad stojimo į kai kurias studijų programas negalima paveikti, nes, tarkime, pusė studijuojančiųjų teisę ir verslą už studijas susimoka patys, taigi ir atsakomybę prisiima patys. Bet Lietuvos ūkiui ir darbdaviams nuo tokių argumentų ne lengviau.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės