Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Ar tikrai mokykloje visada turi būti linksma ir smagu?

09.08 Antradienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Šiemet sukanka dešimt metų, kai Lietuvoje pradėjo veikti progimnazijos. Pradžioje jų buvo 38, po penkerių metų – 113, o dabar jų turime 155. Iš pradžių būta tikrai daug nuogąstavimų: kad joms stigs mokinių, trūks mokytojų (nes juos galbūt nuvilios gimnazijos), kad jos stokos įrangos (nes geriausia bus perkama gimnazijoms), kad jose vešės patyčios (nes čia mokosi sudėtingiausio amžiaus tarpsnio vaikai), kad akademiniai mokinių pasiekimai bus prasti (nes šio tipo mokyklų atsakomybė neapibrėžta, jos moko vaikus nuo pirmos iki aštuntos klasės). Dalis šių nuogąstavimų buvo pagrįsti, bet dalis – ne, ir ilgainiui jie netgi užsimiršo.

Šiandien tiek mokyklų vadovai, tiek mokytojai, tiek ir šeimos pripažįsta, kad progimnazijos – visai neblogas mokyklų tipas. Ir pasiteisino tikrai labiau nei pagrindinės mokyklos.

Tiesa, progimnazijos labiau tinka miestams ir rajonų centrams, kur daugiau mokyklinio amžiaus vaikų, o kaimiškose Lietuvos vietovėse jos tėra tik dvi. Kaimuose ir miesteliuose labiau išplito pagrindinės (dešimtmetės) mokyklos: 69 proc. jų dabar yra kaimuose ir tik 31 proc. miestuose.

Apie skirtingų tipų mokyklas Lietuvoje atliekama gana daug tyrimų, ir jie suteikia daug naudingos informacijos. Štai iš Nacionalinės švietimo agentūros tyrimų aiškėja, kad ketvirtose klasėse didžiausią pridėtinę vertę sukuria pradinės mokyklos (15,8 standartizuoto taško), toliau seka progimnazijos (7,06 standartizuoto taško), o štai pagrindinių mokyklų sukuriama pridėtinė vertė yra netgi minusinė (–9,2 standartizuoto taško). Aštuntoje klasėje pagal sukuriamą pridėtinę vertę pagrindinės mokyklos taip pat stipriai atsilieka nuo progimnazijų (daugiau nei 8 standartizuotais taškais).

Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros mokyklų veiklos kokybės išorinio vertinimo duomenys atskleidė, kad progimnazijų veiklos kokybė, sukuriama pridėtinė vertė ir mokinių mokymosi pasiekimai, lyginant su kitais mokyklų tipais, yra vieni iš geriausių. O štai pagrindinėse mokyklose veiklos kokybė jau reikšmingai prastesnė.

Tiesa, atskirai nagrinėjant pradinių mokyklų ir progimnazijų sektorius, matyti, kad juose esama visko ir kad sektoriai labai nevienalyčiai. Tėvai tai akivaizdžiai jaučia ir aktyviai ieško informacijos bei palyginimų apie pradines mokyklas ir progimnazijas. Jiems labai svarbu, kad vaikas pradinėje mokykloje išmoktų mokytis, gebėtų gerai skaityti, rašyti ir skaičiuoti, o progimnazijoje įgytų svarbių disciplinų pagrindus, išmoktų dirbti savarankiškai ir pasiektų asmeninės pažangos maksimumą. Taip pat kad neturėtų pernelyg daug mokslo spragų ir skylių.

Vertinant Lietuvos pradines mokyklas ir progimnazijas kaip visumą, galima daryti išvadą, kad jos, nors ir iš lėto, bet kyla. Atsiranda daugiau užtikrintumo, inovatyvumo, gražių tradicijų, vis daugiau šių mokyklų vaikams ir paaugliams ne žodžiais, o iš tikrųjų stengiasi sukurti palankią lavinimosi ir emocinę aplinką. Skirtingai nei prieš dešimt metų, dabar jos žino, ko iš jų nori valstybė, ministerija, savivaldybė ar tėvai.

Na, o kokie kliuviniai trukdo pradinėms mokykloms ir progimnazijoms sparčiau judėti pažangos laiptais?

Pirmiausia tai, kad visa mokyklų sąranga Lietuvoje gerokai nutolo nuo pradinių idėjų ir dokumentų. Juk pradžioje buvo skelbiama, kad į gimnazijas pateks tik motyvuoti, pažangūs ir mokytis norintys jaunuoliai, tačiau dabar patenka bet kas: Taigi pati sistema neskatina vaikų stengtis nei progimnazijose, nei pagrindinėse mokyklose. Ydinga taip pat ir tai, kad ir į aukštąsias mokyklas pastarąjį dešimtmetį gali įstoti bet kas. Ir ne tik įstoti, bet ir jas baigti. Iš principo vaikai Lietuvoje per retai girdi žinią, kad mokytis svarbu ir prasminga.

Antra problema ta, kad tarp pradinių mokyklų ir progimnzijų, taip pat tarp progimnazijų ir gimnazijų nėra jokio tęstinumo. Tarkime, išmoksta vaikas pradinėje mokykloje mokytis, įpranta skaityti, ima suvokti, kaip galima gyventi be patyčių, pripranta prie mokyklos tradicijų ir štai penktoje klasėje pereina į progimnaziją. Tai tarsi perėjimas į kitą pasaulį, kuriame kitokios tradicijos, kitoks požiūris į mokymąsi, į patyčias. Dar kartą vaikui viskas keičiasi, kai jis iškeliauja iš progimnazijos ir patenka į gimnaziją. Iš tikro nėra gerai, kad, vaikui perėjus iš progimnazijos į gimnaziją, dalis įdirbio tarsi nubraukiama. Ir taip atsitinka vien todėl, kad gimnazija dirba kitaip nei progimnazija ir visai nepraktikuoja to, kas pasiteisino progimnazijose, neperima gerųjų patirčių.

Didžiulė bėda ir praradimas yra ir tai, kad reikšminga dalis pradinių mokyklų, progimnazijų ir apskritai mokyklų neturi nuolatinių direktorių (vadovų dabar neturi apie pusantro šimto Lietuvos mokyklų). Visos šios mokyklos – tarsi laivai be kapitonų, plaukiantys nežinia kur. Vadovas turi turėti mokyklos viziją, strategiją, tikslus, turi mokėti uždegti mokytojų ir mokinių akis. O jeigu mokykla vadovo apskritai neturi, jeigu ten tik pavaduotoja sprendžia rutinines problemas, pildo ataskaitas ir gesina kasdienius konfliktinius gaisrus, tai tokia mokykla visomis prasmėmis rieda nuo kalno.

Lietuvos progimnazijų asociacijos tarybos pirmininko, Vilniaus Antakalnio progimnazijos direktoriaus Tomo Jankūno žodžiais, neretai kiek trikdo ir dalies progimnazijų mokinių ir jų tėvų įsivaizdavimas, kad mokykloje visada turi būti linksma ir smagu ir kad rezultatai atsiranda be pastangų. Iš tikrųjų mokymasis yra sunkus kasdienis darbas. Ir jeigu tai suprastų daugiau mokinių, progimnazijos gerokai sustiprėtų.

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Komentarai


Naujausi epizodai