Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Ar tikrai mokykla privalo būti kiekvieno vaiko namų kieme?

09.15 Antradienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Skirtumai tarp atskirų mokinių pasiekimų ir įvairių mokyklų lygio Lietuvoje vis auga. Viena pagrindinių to priežasčių – mokyklų tinklo netolygumai skirtinguose regionuose. Kiekviena savivaldybė tvarkosi kaip išmano, kaip supranta, arba kaip nesupranta, taigi praraja vis didėja (šiandien Lietuvoje nesunkiai galima rasti tiek laike užsikonservavusių, tarsi iš XIX amžiaus nužengusių, tiek ir itin modernių XXI amžiaus pažanga alsuojančių mokyklų). O galiausiai visa tai atsiliepia būtent vaikams. Atsakomybė už tai pirmiausia tenka savivaldybių taryboms, merams, vicemerams ir administracijų direktoriams.

Pagal elgesį savivaldybių vadovus galima suskirstyti į tris tipus: vieni – tai tie, kuriems niekas neįmanoma, kiti – tie, kuriems viskas įmanoma ir kurie darė, padarė ir jau užmiršto, na ir trečia grupė – tie, kurie kažką daro, bet labai jau lėtai: pusantro žingsnio – į priekį, vienas – atgal.

Tad pereikime prie konkrečių pavyzdžių. Šiandien mokyklų tinklas sutvarkytas maždaug 12-oje savivaldybių iš 60-ies, 16-oje jis tvarkomas ar vyksta šiokie tokie judesiai, 20-yje – nesutvarkytas, o 12-oje jis tiesiog baisus. Pradėkime nuo pastarųjų. Labiausiai mokyklų tinklas šiandien išdrikęs mažosiose šalies savivaldybėse – konkrečiai, Kazlų Rūdos ir Pagėgių (beje, šiose savivaldybėse ir mokinių pasiekimai išties prasti). Tarkime, nors Kazlų Rūdos savivaldybėje tėra 1491 mokyklinio amžiaus vaikas, nors aišku, kad ateinančius septynerius metus čia į mokyklas kasmet vidutiniškai ateis tik po 117 mokinių, šiandien šioje savivaldybėje veikia net dešimt mokyklų ir kiekvienai jų vidutiniškai tenka po 149 mokinius. Atrodo, vadovaujamasi šūkiu, kad kiekviena mokykla turi būti kuo arčiau mokinio namų, o dar geriau – tiesiog namų kieme. Palyginkime: 10 mokyklų veikia ir Raseinių rajono savivaldybėje, nors ši tiek teritorija, tiek gyventojų, taip pat ir mokinių skaičiumi daugiau nei dvigubai didesnė už Kazlų Rūdos savivaldybę. Vadinasi, kai kuriose savivaldybėse ne tik mokiniai, bet ir politikai nedraugauja su matematika, o neretai – ir su sveika nuovoka.

Be paminėtų atvejų, labai ydingu mokyklų tinklu išsiskiria dar ir Lazdijų bei Biržų rajonų savivaldybės, kuriose mokinių nedaug, o mokyklų daug, taigi dauguma jų labai smulkios. Ir nei teoriškai, nei praktiškai negali suteikti aukštos mokymo kokybės. Nes mažoms mokykloms sunku nusisamdyti labai profesionalių mokytojų, jose neįmanoma įrengti laboratorijų, joms stinga lėšų įsigyti reikiamos įrangos, jos negali pasiūlyti plačios popamokinės veiklos, būrelių.

Na, o absurdiškiausiu mokyklų tinklu Lietuvoje išsiskiria Vilniaus rajono ir Šalčininkų rajono savivaldybės. Tarkime, Vilniaus rajone (neskaičiuojant Vilniaus miesto) veikia net 39 mokyklos. Dauguma jų labai mažos. Nes, pasirodo, iš 13 719 šioje savivaldybėje registruotų mokyklinio amžiaus vaikų (Statistikos departamento duomenimis) tik 8097 vaikšto į vietines mokyklas, o daugiau nei 5,5 tūkst. mokosi sostinės mokyklose. Dar vienas nesusipratimas, kad tiek Vilniaus rajono, tiek Šalčininkų rajono savivaldybėse galima rasti daugybę atvejų, kai tame pačiame bažnytkaimyje veikia po dvi skirtingas mokyklas.

Žinoma, to pateisinimų prikurta daugybė, ir dauguma jų remiasi į tautinius aspektus, bet tai nei logiška, nei normalu. Juolab kad turime ir kitokių pavyzdžių. Štai Švenčionių rajonas tautiniu pagrindu taip pat labai margas (per 40 proc. gyventojų yra lenkų, rusų ir kitų tautybių), be to, teritorijos prasme tai išties gana ilgas rajonas, bet mokyklų tinklą sugebėjo susitvarkyti tiesiog pavyzdingai. Jame tik 8 mokyklos ir vienai jų tenka vidutiniškai 315 mokinių. Negana to, šios savivaldybės vadovybė nesustoja ir mokyklų tinklą ketina peržiūrėti dar kartą. Švenčionių rajono savivaldybės meras Rimantas Klipčius mano, kad  Lietuvos savivaldybių vietinės valdžios politikai turėtų suprasti, kad mokyklų tinklas lemia švietimo kokybę ir vaikams suteikiamas galimybes tame regione. Taigi jie turėtų ryžtis ir ne patiems populiariausiems sprendimams.

Mieliausias nieko nedarančių savivaldybių vadovų pasiaiškinimas: „Neįmanoma.“ Esą pradėjus kalbėti apie mažos, prastos mokyklos uždarymą bendruomenė labai užsirūstina, sukyla, politikus išdeda į šuns dienas ir jiems labai pasiseka, jei pavyksta išnešti sveiką kailį. Bet gal vis dėlto ne visai taip. Juk 12-ai savivaldybių mokyklų tinklą vis dėlto pavyko susitvarkyti. Ir nė vienas meras dėl to nebuvo išvežtas į ligoninę.

Tarkime, žiedinėje Alytaus rajono savivaldybėje mokyklų tinklas buvo ypač išsidraikęs, bet šiandien iš jos jau turėtų mokytis kitos žiedinės savivaldybės, ypač Šiaulių rajono, Panevėžio rajono ir Vilniaus rajono.

Mat visoje Alytaus rajono savivaldybėje šiuo metu veikia 6 mokyklos ir vidutinis mokinių skaičius vienoje jų siekia 487. Turint tiek ir tokių mokyklų, jose galima sukurti maksimaliai geras mokymosi sąlygas, na ir su mokiniais tuomet dirba patys geriausi to regiono mokytojai.

Žinoma, gali susidaryti įspūdis, kad raginantieji tvarkyti mokyklų tinklą Lietuvoje yra užkietėję niekšai ir Lietuvos kaimo žudikai. Mūsų šalyje labai išplitęs mitas, kad, uždarius kaimo mokyklą, uždaromas ir kaimas – jis tiesiog numiršta. Nes tik mokykla neva yra gyvasties šaltinis. Tačiau iš tikrųjų pasiūlymo esmė visai kitokia ir yra paremta panašių sąlygų visiems Lietuvos vaikams sudarymo principu. Tai reiškia, kad visi vaikai turėtų keliauti ar būti pavėžėjami į geriausias savo gyvenamojo regiono mokyklas (kuriose dirba geriausi mokytojai). O mažos mokyklytės tokios tikrai nėra. Bet jų pastatuose laisviausiai galėtų veikti dienos centrai, daugiafunkciai centrai (visai nesvarbu, kaip juos pavadinsi), kad vaikai po pamokų juose leistų laiką, bendrautų, mokytųsi, skaitytų, sportuotų, dirbtų kompiuteriu, o vakare į tokį centrą nesunkiai galėtų sugužėti ir suaugusieji bei senjorai. Tokiu atveju kaime liktų gyvasties šaltinis, o vaikai gautų geriausias vietos švietimo paslaugas. Taigi išeitis visada yra. Reikia tik noro ir valios. Bet daugiau nei pusėje savivaldybių atsakingi asmenys nei vieno, nei kito neturi.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Komentarai


Naujausi epizodai