Jei kiekvieną kartą ištarus „mirštu iš nuobodulio“ iš tikrųjų mirtume, Lietuvoje neliktų gyventojų. Nuobodžios šventės, laidos, straipsniai ir politikai. Net vakarieniauti su draugais ne vienam (-ai) tampa nuobodu.
Ar taip atsitiko dėl to, kad apsileidome ir pritariamai linkčiojam, kai mums pasakoja nutampytą istoriją ar medinį anekdotą? O gal įpratome prie tokių arkliškų adrenalino kiekių, kad bet kas, mažesnis nei šuolis iš devinto aukšto balkono, mūsų nebejaudina?
Giedrius Drukteinis teigia, kad kiekvienas žmogus yra turtingas savo istorija, ir tereikia mokėti klausytis, bet Mindaugas Lapinskas nesutinka – tolerancijos nuobodyloms būti negali, gyvenimas tam per trumpas. Žodžiu, diskusija amžina tema. Tikimės, neužmigsit beklausydami.
Komentarai
Bendravimo taisyklės