Kol prie Velykų stalo Lietuvos žmonės aptarinėja kaimynų šuns elgesį, atlyginimus ar atostogų planus, viskas yra gerai. Bet kai tik kalba pasisuka apie individualaus skonio reikalus, nuomonės išsiskiria. Ir dažnai – radikaliai. O kartais – net su riksmais, necenzūriniais epitetais ir durų trankymais.
Štai, vienam Karbauskis – gelbėtojas, kitam – Rusijos agentas. Vieno skoniui Nausėda geras, nes ramus, o kitam jis – kapitalistų statytinis. Ir, svarbiausia, visi sau atrodo teisūs: juk galima pasakyti, ar ne?
Posakis „kiek žmonių – tiek nuomonių“ gal ir teisingas, tik kam nuo to geriau? Ar tokia nuomonių įvairovė padeda susikalbėti? Ar nuomonės apie visus ir viską sakymas yra vertybė? Kada verta klausyti pašnekovo nuomonės, o kada mintyse pasukioti pirštą prie smilkinio? Lapinsko nuomonė, kaip visada, nesutampa su Drukteinio.
Komentarai
Bendravimo taisyklės