Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Ar paslaugos socialinės globos namuose atitinka pagarbos žmogaus teisėms principus?

09.30 Trečiadienis 10:45
Aušra Jurgauskaitė

Laidos pašnekovai – JT Asmenų su negalia komiteto narys, VDU prof. Jonas Ruškus ir Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro patarėja Aurelija Baltikauskaitė.

Laidą „Svarbus kiekvienas“ pristato Seimo kontrolierių įstaiga, Jungtinėse Tautose akredituota kaip nacionalinė žmogaus teisių institucija.

Laidoje kalbame apie socialinių paslaugų socialinės globos namuose kokybę: ar paslaugos atitinka pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms principus? Aptarsime ir atvejį, kai žmogus tokiuose namuose buvo įkalintas už grotų, apie ką prieš kelias savaites buvo pranešta žiniasklaidoje. Šios laidos pašnekovai yra Jungtinių Tautų Asmenų su negalia komiteto narys, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Ruškus ir Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro patarėja Aurelija Baltikauskaitė.

- Ponia Baltikauskaite, šiemet buvo atlikti patikrinimai trijose Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldžiose įstaigose. Ką tyrėte ir ką jose pastebėjote?

- Reikėtų pradėti nuo to, kad pačios įstaigos, kuriose šiais metais lankėmės, yra labai specifinės. Visų pirma, jos yra vienos didžiausių šalyje, visose trijose gyvena daugiau nei po tris šimtus asmenų, socialinės paslaugos jose teikiamos -per trims šimtams asmenų ir visos trys paslaugas teikia suaugusiems asmenims, turintiems proto negalią ir (arba) psichikos sutrikimų. Nuolatinės  problemos, kurias būtų galima išskirti: negebėjimas suteikti tinkamas paslaugas asmenims, kurie yra apimti ūmios arba kartais netgi agresyvios būsenos; įstaigose dirbantiems darbuotojams tiesiog trūksta žinių ir kompetencijos, kokių veiksmų tam tikrose situacijose jie turėtų imtis, kaip užtikrinti tokių asmenų saugumą ir privatumą. Be to, įstaigose neužtikrinamas asmenų poreikius atitinkantis ir orumą užtikrinantis užimtumas. Dėl to ypač nukenčia sunkią judėjimo negalią turintys, mažiau mobilūs arba silpnesnės sveikatos gyventojai, kurie dėl fizinių savybių tiesiog negali laisvai judėti, o užimtumo veiklos gyventojų kambariuose, kaip pastebėjome tyrimo metu, dažniausiai apskritai nevykdomos. Pačios patalpos beveik visose įstaigose turi tam tikrų trūkumų, t. y. neveikia arba netinkamai veikia pagalbos kvietimo sistema, kas ypač svarbu tiems gyventojams, kurie yra silpnesnės sveikatos, tam tikrais atvejais neužtikrinamas jų privatumas, apskritai neskatinamas savarankiškumas, jau nekalbant apie kitas problemas. Bet išvardintosios būtų pačios pagrindinės.  

- Kokios tokių pažeidimų ir problemų priežastys? Prašytume paaiškinti, ar jų atsiranda dėl kažkokių mokymų trūkumo?

- Taip, jūs teisingai įvardinote. Pagrindinė priežastis, mūsų nuomone, ir yra darbuotojų žinių trūkumas: tiek žmogaus teisių srityje, tiek apskritai. Kai kuriose įstaigose kalbinti socialiniai darbuotojai negalėjo tiesiog išvardinti teisės aktų, Lietuvos nacionalinių teisės aktų, kuriais jie vadovaujasi teikdami paslaugas, jau nekalbant apie tarptautinius niuansus. Šią problemą atskleidė praeitais metais Seimo kontrolierių įstaigos atliktas tyrimas dėl socialiniams darbuotojams skirtų žmogaus teisių mokymų. Kita problema,  kurią šiemet nagrinėjame atlikdami naują tyrimą nors jo rezultatai tebėra analizuojami ir nėra galutinai apibendrinti, yra kontrolė. Vis dėlto netgi pirminiai duomenys rodo, kad labai trūksta socialinių paslaugų kontrolės mechanizmo. Pagal Socialinių paslaugų įstatymą, tai yra viena iš tų sričių, kuri patikėta savivaldybėms, tačiau, apibendrinus  gautus jų atsakymus šiuo klausimu, galima teigti, kad tik 13-oje savivaldybių apskritai yra parengtos kažkokios tvarkos, kaip vertinti socialinių paslaugų, kurios teikiamos tų savivaldybių teritorijoje, kokybę. Tam tikros išvados peršasi ir sužinojus, kad per paskutinius trejus metus tik trylikoje savivaldybių buvo nustatyta kažkokių pažeidimų. Paėmus kaip pavyzdį tas tris institucijas, kurias šiais metais lankėme ir kuriose nustatėme tam tikrus pažeidimus, iš trijų savivaldybių, kuriose veikia šios globos įstaigos, tik viena pripažino, kad per paskutinius trejus metus buvo nustačiusi pažeidimų. Taigi, pagrindinės pažeidimų priežastys būtų nevykdomi mokymai, menkos darbuotojų žinios ir  stringanti kokybės kontrolės sistema.

- Profesoriau Ruškau, Skėmų socialinės globos namuose už grotų bent dvi savaites buvo įkalintas vienas gyventojas. Ką ši istorija atskleidė apie tokių namų globos sistemą, kokias problemas išryškino?

- Mano nuomone, jeigu iki šiol apie tai nieko nežinojome, tai nereiškia, kad tokių dalykų nebuvo ir nėra. Ir tik tokia nepriklausoma stebėsena, kokią atliko Žmogaus teisių biuras, iškelia tokius atvejus, kurie iš principo „reprezentuoja“ ir aiškiai atskleidžia pačią globos sistemos diskriminacinę prigimtį, o globos namų gyventojų įkalinimas arba, kitaip tariant, laisvės atėmimas dėl negalios, aiškiai atskleidžia globos sistemos sistemines ydas, globos sistemos kaipo tokios. Akcentuotina keletas aspektų: mokslininkų jau seniai yra įrodyta, kad gyvenimas globos institucijose žmonėms apskritai atima jų žmogiškumą, iš esmės ir dėl to, kad žmonės globos namuose nebetenka savo žmogiškųjų savybių, kurios yra būdingos visiems žmonėms. Apgyvendintieji globos namuose nebetenka privatumo, praranda socialumą, laisvę rinktis, būti tam tikrą savo vaidmenį atliekančiu bendruomenės nariu, nes globos institucijos yra nedidelės uždaros bendruomenės, dažniausiai veikiančios toli nuo gyvenamųjų vietų, labai atokiai, globos namai yra uždari, o jų gyventojai yra visiškai kontroliuojami kitų. Dažniausiai globojami asmenys būna netekę elementarių žmogaus teisių: jie neturi teisinio veiksnumo, jie negali priimti sprendimų, jie negali rinktis kur nori gyventi, jiems atimta teisė apsispręsti, kaip jie nori gyventi arba kur jie nori gyventi. Realiai  tokios uždaros bendruomenės, globos namų minivisuomenės yra nekontroliuojamos arba labai menkai kontroliuojamos, trūksta išorinės stebėsenos, todėl tokiose aplinkose neretai prasideda labai rimti žmogaus teisių pažeidimai, įskaitant perteklinį medikalizavimą, pačias įvairiausias prievartos formas ir netgi laisvės atėmimą...

- Visuomenėje yra paplitusi stigma, kad visuomenei yra nesaugi kaimynystė tų, kurie gyvena tokiuose namuose. Prisiminkime kad ir Žiežmarių istoriją. Kaip tai pakeisti ir ar apskritai tai įmanoma pakeisti? Kodėl toks visuomenės požiūris apskritai egzistuoja?

- Manau, būtent tokios globos institucijos – ne patys žmonės, o globos institucijos – suformavo tokį požiūrį. Reikėtų priminti, kad 2006 metais Jungtinėse Tautose buvo priimta Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, kurią ratifikuodamos šalys, tarp jų ir Lietuva, įsipareigojo užtikrinti žmogaus teises, šiai sričiai priskirtina ir tai, ką aptariame šiandien: globos sistema. Kitaip tariant, šalys įsipareigojo nebeuždaryti žmonių į globos institucijas, bet užtikrinti jų lygiateisį ir orų gyvenimą bendruomenėje, kartu su visais, neišsiunčiant į mažus miestelius. Ką rodo ir Žiežmarių atvejis: siunčiama kuo toliau nuo didelių miestų, į mažiausius miestelius, į tų mažų vietovių pakraščius. Tie žmonės vis dėlto patalpinti kažkur, vienoje vietoje, nebe po 200, 300, bet mažiau žmonių, tačiau tai neturi reikšmės – tie žmonės vis tiek bus laikomi uždaryti, jie vis tiek neturės teisės rinktis, jiems, tiems žmonėms, nebus teikiama pagalba, nebus suteikta asmeninė pagalba, kad jie galėtų dalyvauti visuomenės gyvenime. Pasirašydamos Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją šalys aiškiai įsipareigojo padėti tiems žmonėms, kurie apgyvendinti atokiose vietose,, globos namuose, ir kurie patiria pačią įvairiausią prievartą, įskaitant laisvės atėmimą, įsipareigojo padėti jiems apsigyventi visuomenėje, gauti darbą, kur galėtų pasimokyti darbinių įgūdžių, ir, aišku, gauti pagalbą. Tai nereiškia perkelti, apgyvendinti ir ten palikti be jokios pagalbos, bet reiškia apgyvendinti bendruomenėje, su kitais žmonėmis, suteikiant, kaip ir sakiau, pagalbą, nes tiems žmonėms iš tiesų reikia pagalbos. Deja, šiandien valstybės politika yra tokia – visa našta perkeliama globai, globos našta yra perkeliama šeimai, o kai šeima nebepajėgi toliau rūpintis savo neįgaliu šeimos nariu, jis atsiduria globos namuose.  Dėl to žmonių globos institucijose nemažėja, jų netgi daugėja, eilės laukiančiųjų pateikti į globos namus toliau ilgėja, i atrodo, kad nėra kito kelio, nors pagal Neįgaliųjų teisių konvenciją valstybė privalėjo ieškoti būdų (tam buvo skirtas ir finansavimas), kad neįgalūs žmonės galėtų apsigyventi bendruomenėse tarp žmonių ir turėtų teisę rinktis ir gauti reikiamą pagalbą.

- Ponia Baltikauskaite, paaiškinkite, ką tuomet daryti, jei teisinė tvarka tarsi ir egzistuoja, yra pasirašyta Konvencija, bet teisės aktų tiesiog nesilaikoma?

- Visų pirma, esant tokiai situacijai, svarbu ją analizuoti, nes, ką 2016 metais yra pastebėjęs Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas ir ką šiandien mes matome šalyje, o mūsų tyrimo apibendrinti duomenys turbūt geriau atskleistų tą status quo, kuris šiuo metu egzistuoja: apie kokias bendruomenines paslaugas apskritai įmanoma kalbėti, kokios paslaugos bendruomenėje yra prieinamos tiems asmenims? Juk šiuo metu  bendruomeninių paslaugų plėtra tikrai yra neįtikėtinai lėta ir, kaip minėjo profesorius, dėl to šeimos, nematydamos kito pasirinkimo, negalėdamos gauti reikiamų paslaugų bendruomenėje, priima sprendimą savo šeimos narį atiduoti į globos namus. Nors, valstybės požiūriu, šiuo metu neabejotinai yra vykdoma platesnė deinstitucionalizacija,  vis dėlto vienas iš barjerų, kurį akivaizdžiai matome, apie kurį prieš tai kalbėjo ir profesorius, yra didelis visuomenės pasipriešinimas, todėl svarbiausia yra švietimas, visuomenės švietimas. Privalome suprasti, kad, deja, iki nepriklausomybės Lietuva gyveno santvarkoje, kuri stengėsi paneigti tokių žmonių egzistavimą, vadinasi, turime bandyti ieškoti abipusių kompromisų ir šviesti visuomenę.

- Ačiū Jums. Palinkėkime mūsų politikams tai suprasti. Pokalbyje dalyvavo Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro patarėja Aurelija Baltikauskaitė ir Jungtinių Tautų Asmenų su negalia komiteto narys, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Ruškus.

Komentarai


Naujausi epizodai