Ar Lietuvoje daugėja tolerancijos homoseksualiems asmenims?
Gegužės 17 d. minima Tarptautinė diena prieš homofobiją ir transfobiją. Ja siekiama atkreipti dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria homoseksualūs žmonės tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe. Ar Lietuvoje daugėja tolerancijos, šiandien paklausiu savo pašnekovų, o laidoje dalyvauja lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė, taip pat Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimiras Simonko ir Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas Vytautas Valentinavičius.
- Ponia Sabatauskaite, pradėsiu nuo Jūsų. Žinau, kad esate dirbusi su pačiomis įvairiausiomis bendruomenėmis. Na, kalbant apie LGBT žmones, – ar dažnai jie susiduria su diskriminacija Lietuvoje, dėl ko dažniausiai būna diskriminuojami?
- Visų pirma svarbu pastebėti tai, ką ir Pagrindinių teisių agentūra yra ištyrusi dar 2019 metais, kad LGBT asmenys tikrai ganėtinai dažnai susiduria su diskriminacija, ir reikia pastebėti, kad vos 8 (aštuoniais) proc. atvejų, t. y. mažiau nei vienas iš 10 žmonių, kreipiasi, kai patiria tą diskriminaciją. Galima pastebėti daugybę priežasčių, kodėl žmonės nebūtinai jaučiasi saugūs esant reikalui kreiptis, nes tuomet gali būti atliekamas tyrimas, potencialiai kažkas kitas sužinos apie asmenų seksualinę orientaciją, kadangi 7 iš 10 asmenų vengia atsiskleisti ir nenori, kad kiti asmenys apie tai sužinotų, nenori net viešumoje laikytis su savo mylimuoju arba mylimąja už rankų. Tai rodo, kad situacija nėra labai gera, nepaisant to, kad Europos Sąjungos mastu atlikto tyrimo metu Lietuvoje apklausiami asmenys sakė, kad ji buvo pagerėjusi. Nežinau ką žmonės pasakytų dabar, po pastarųjų mėnesių tikrai nemažos neapykantos bangos, nes tai, ką žmonės sako skambindami konsultuotis, rodo, kad šiuo metu jaučiasi ganėtinai nesaugiai ir baiminasi tiek dėl gyvybės, tiek dėl pavojaus patirti smurtą. Smurto atvejai nepriskirti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kompetencijai, bet, deja, tų kreipimųsi yra nemažai. Kreipimųsi būna įvairiausių: žmonės konsultuojasi dėl to, ką daryti kai darbo vietoje, pavyzdžiui, kažkas sužino apie asmens seksualinę orientaciją, todėl pradeda jausti tam tikrą smerkimą, bet nebūtinai gali jį įrodyti, pastebi, kad žmonės jų vengia. Taip pat kreipiamasi,, kai tam tikri asmenys nenori nuomoti būsto arba ofiso, nenori suteikti paslaugų arba parduoti prekių, arba kai LGBT bendruomenės nariai žeminami gaunant prekes ar paslaugas. Situacijų yra įvairiausių. Norėtųsi žmones padrąsinti: jeigu nesijaučia saugūs – teikti skundus, skambinti mums ir konsultuotis. Gal bent taip pajaus, kad valstybėje yra institucijų, kurios supranta, ką žmonės patiria ir kad tai nėra tinkamas elgesys.
- Pone Simonko, šiandien yra diena, kai siekiama atkreipti dėmesį į tuos sunkumus, su kuriais susiduria LGBT asmenys tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe. Kokius didžiausius sunkumus Jūs išskirtumėte?
- Visų pirma norėčiau pasveikinti ir mūsų bendruomenę su šita diena, ir kai ponia Birutė pradėjo kalbėti apie tai, kaip buvo, aš staiga prisiminiau, kad 2007 m., kai mes bandėm minėti šitą dieną ir tuometis meras Juozas Imbrasas mums uždraudė minėti šitą dieną Kudirkos aikštėje, tai, palygint su tuo, aišku, šiek tiek pajudėjom į priekį. Tai o kaip mes iš tikrųjų jaučiamės, parodo ir mūsų tarptautinės organizacijos paruoštas toks vaivorykštinis žemėlapis. Čia tokia savotiška Eurovizija, kai mes matome, ko pasiekė geriausios šalys ir ką reikia dar padaryti outsaideriams. Matau, kad mūsų Lietuva iš 40 šalių užima 34 vietą. Tai nežinau, kaip tai vertinti: ar tai yra blogai ar gerai. Ką mes matome aplinkui: Lenkija, Baltarusija, Latvija. Mūsų padėtis šiek tiek stabilesnė, bet niekada negalime žinoti, kaip pasisuks situacija. Dabar matome, kokia yra neapykantos banga, kurią ir Birutė minėjo, kad mūsų bendruomenė jaučiasi nesaugiai, bet aš tikiuosi, kad kada nors tai baigsis. Tačiau Lietuvai dar yra kur pasistengti ir mes matome, kokių namų darbų nepadarė mūsų Vyriausybė. Ir vienas iš tokių dalykų yra partnerystės instituto nebuvimas. Stebime, kaip sunkiai ir kaip jautriai reaguoja visuomenė ir mūsų bendruomenė į šituos dalykus, todėl manau, kad yra pakankamai daug namų darbų, kuriuos reikia padaryti mūsų šaliai. O padėti įgyvendinti šituos dalykus galėtų ir Europos Komisijos paskelbta LGBT strategija, LGBT strategija, kuri galėtų nurodyti, kokiu keliu turėtų eiti Vyriausybės, Tenka apgailestauti, kad Vyriausybė šį kartą nepaminėjo jokių priemonių skirtų specialiai LGBT bendruomenei, kas ir sąlygoja tai, kad vargu ar galima tikėtis didelių pokyčių iš tos Vyriausybės, jeigu mes taip proaktyviai neveiksime ateityje.
- Pone Valentinavičiau, Birutė paminėjo atvejus, kada LGBT asmenys yra diskriminuojami labiausiai, t. y. tais atvejais, kai bando kažką išsinuomoti, kai darbe kas nors sužino. Kaip reikėtų spręsti Lietuvoje tą diskriminacijos problemą, kuri yra?
- Be abejonės, ir gerbiama kontrolierė Birutė Sabatauskaitė, ir gerbiamas Vladimiras Simonko paminėjo svarbiausius aspektus, apie kuriuos turime šiandien – dieną prieš homofobiją ir transfobiją – kalbėti, nes pirmiausia tai yra kova su neapykantos nusikaltimais, neapykantos kalba, kurios šiandien girdime labai daug, ypač kalbant apie keletą aspektų: apie Stambulo konvencijos ratifikavimą, taip pat ir apie partnerystės įstatymo priėmimą ir apie kitus dokumentus, apie kurių priėmimo būtinybę pradėjo kalbėti viešai ši dauguma. Mes pamatėme, kokia iš tiesų situacija Lietuvoje, kad tos neapykantos, homofobijos, transfobijos yra labai gausu. Pamatėme, kad priemonių, kurių valstybė turėtų imtis, ne tik teisės aktų, tačiau ir supratimo didinimo veiklų, kitų socialinių akcijų tam, kad visuomenė vis dėlto suvoktų, jog LGBT asmenys yra mūsų bendruomenės dalis, nepakanka. Kitas aspektas yra būtiniausių teisės aktų priėmimas, vienas jų – partnerystės įstatymas, nes teisėtus lūkesčius, kurie jau 20 metų nėra įgyvendinti, turėtų išspręsti šis įstatymas. Tai reiškia, kad Civiliniame kodekse galiojanti nuostata, jog dviejų asmenų santykius turėtų reglamentuoti specialus įstatymas, nėra įtvirtinta. Tai reiškia, kad gyvenantys kartu partneriai, pagrįstai tikėdamiesi, jog valstybė imsis veiksmų reglamentuojant partnerytės institutą, tų santykių įtvirtinti negali. Kodėl šių santykių reglamentavimas yra svarbus? Vienas iš pavyzdžių, kai partneriai, vykdami į savo artimųjų laidotuves negalėjo vežtis savo partnerių, kai vienas sutuoktinių negalėjo lydėti kitą sutuoktinį, o vienalytės arba nevienalytės poros, negalėjusios partnerystės įregistruoti, savo partnerio negalėjo vežtis į artimųjų laidotuves todėl, kad įstatymas nenumato jų apsaugos. Kitas svarbus pavyzdys: baudžiamojo kodekso nuostata, numatanti galimybę atsisakyti duoti parodymus prieš artimąjį, prieš santuokinį; tai, pavyzdžiui, partnerystėje gyvenantys asmenys, bet neturintys galimybės įteisinti savo santykių, negalėtų atsisakyti liudyti baudžiamojo proceso metu prieš savo partnerį. Ir dar jeigu reikėtų pavyzdžio: visi keliaujame, nors dabar kelionės aprimo, bet keliaujant santuokiniai gali naudotis su vienu kelionės draudimu, tačiau partneriams reikia pirkti du kelionės draudimo polisus. Šie pavyzdžiai, nors ir labai paprasti, tačiau išryškina kasdienes problemas, su kurioms susiduria partnerystės registruoti negalinčios poros, kad nekalbama apie kažkokias papildomas teises, bet kalbama apie tas teises, kuriomis negali naudotis partnerystės negalintys įregistruoti asmenys, kai tuo tarpu santuokoje gyvenantys asmenys gali jomis naudotis.
- Ponia Sabatauskaite, jeigu lygintume diskriminacijos mastą Lietuvoje ir kitose Vakarų šalyse, ar jis didesnis? Galbūt turite tai iliustruojančių skaičių?
- Taip, tai Lietuva yra viena iš šalių, kurioje diskriminacijos mastas, kaip pažymi asmenys, vienas didžiausių, lyginant su kitomis šalimis. Nebūtinai atpažįstamumas visą laiką didesnis, tai požiūris į LGBT asmenis Lietuvoje yra ganėtinai labiau neigiamas negu kitose Europos Sąjungos šalyse, ką paminėjo ir ponas Vladimiras Simonko, ir ką minėjau prieš tai. Lygiai taip pat ir dėl neapykantos kurstymo reikia pažymėti, kad neapykantos kurstymas– baudžiamosios teisės sritis, ne lygių galimybių kontrolieriaus kompetencija. Vis dėlto reikia paminėti, kad galbūt trūksta tokių valstybinio lygio priemonių, todėl akivaizdu, kad tose šalyse, kuriose nėra teisinio reglamentavimo, apsaugančio tos pačios lyties asmenų šeimos santykius, diskriminacijos yra daugiau, ir ta koreliacija yra ganėtinai tiesioginė. Taip pat dažnai minimas argumentas, kad visuomenė tam gal būt dar nepasiruošusi, arba visuomenė nebūtinai sutinka, bet štai ką iliustruoja kitų šalių skaičiai: tuomet, kai yra priimamas kažkoks teisės aktas, žmonės ima suprasti, kad niekas nepasikeitė ir jokios grėsmės kitoms šeimoms iš tikrųjų nekilo, jie tada turbūt nusiramina, o diskriminacijos paplitimas tuomet būna gerokai mažesnis.
- Pone Simonko, pabaigai labai trumpai: kaip manot, ko reikia, kad tos tolerancijos mūsų šalyje būtų daugiau ir kad kitais ar dar kitais metais Jūs minėtumėte visai kitus skaičius?
- Manau, pirmiausia trūksta atsakomybės ir politinės valios mūsų politikų, kurie galėtų šitą kelią ir mūsų gyvenimą palengvinti. Ir tai nieko nekainuoja mūsų valstybei ir mes būtume pakankamai neblogai atrodę Europos Sąjungos kontekste. Bet jeigu pasiduosime tokioms homofobinėms replikoms ir tam nepakantumui, mūsų bendruomenė iš tikrųjų vėl užsidarys savyje ir grįšime į tuos senus laikus, kai niekas negalėjo prisipažinti ir gyventi atvirai, laisvai ir jaustis visaverčiu piliečiu.
- Dėkui Jums už pokalbį, už Jūsų įžvalgas. Primenu, kad laidoje dalyvavo lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė, Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimiras Simonko ir Lietuvos Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas Vytautas Valentinavičius.
Laidą „Svarbus kiekvienas“ pristato Seimo kontrolierių įstaiga, Jungtinėse Tautose akredituota kaip nacionalinė žmogaus teisių institucija.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės