Kinai pirmieji pradėjo taikyti imunologinį principą, kai užsikrėtus lengva ligos forma, liga vėliau nesusergama. Tai davė pradžią vakcinacijai. Kinai tai pastebėjo XI amžiuje. Šį būdą jie pavadino varioliacija (lot. „variola“ – raupai). Varioliaciją pradėjo taikyti liaudies gydytojai: išdžiūvusį raupų pūlinukų turinį ar sudžiūvusius šašus įtrindavo į sveiką žmogaus odą, gleivinę ar įpūsdavo į nosį, taip siekdami užkirsti kelią raupų susirgimui.
Po kurio laiko šis būdas pasiekė Europą. Anglų aristokratė ir rašytoja Mary Wortley Montegiu dėl raupų neteko savo jaunesniojo brolio, vėliau susirgo ir pati, o po penkerių metų sužinojusi apie variolacijos būdą, juo paskiepijo savo mažametų sūnų. Jos žiniomis susidomėjęs karalius Džordžas II nusprendė, kad jo vaikai turi būti paskiepyti, tačiau iš pradžių jis norėjo sužinoti apie galimus pavojus. Raupų epidemijos metu karališkosios šeimos gydytojas Hansas Slounas, atlikdamas eksperimentus su šešiais savanoriais kaliniais ir vienuolika našlaičių, gavo puikius rezultatus – karališkoji šeima buvo įtikinta varioliacijos efektyvumu, todėl princesės Amelija ir Karolina buvo paskiepytos ir išgyveno. Iš Anglijos šis būdas greitai paplito į kitas Vakarų šalis.
Komentarai
Bendravimo taisyklės