A. Skinulis: Lietuvoje yra galimybės perdirbti Baltijos šalių ir dalies Lenkijos baterijas
Europos Sąjungai (ES) atsisakant iškastinio kuro ir pereinant prie žalesnės bei švaresnės energijos, įvairių retųjų metalų – ličio, nikelio, volframo, kobalto, vario bei kitų medžiagų – poreikis auga ir tebeaugs eksponentiškai. Šios žaliavos būtinos ir skaitmeninių technologijų, puslaidininkių, elektromobilių gamybai, kosmoso ir gynybos pramonei. Tačiau bene visas šias žaliavas ES importuoja iš svetur. Todėl prieš metus, 2024 m. kovą, buvo patvirtintas Europos svarbiausių žaliavų aktas, kurio vienas tikslų – iki 2030-ųjų pasiekti, jog bent ketvirtadalis per metus sunaudojamų šių svarbiausių medžiagų būtų gautos iš perdirbimo ES viduje.
Aplinkos apsaugos instituto vadovas Alfredas Skinulis yra įsitikinęs – šis tikslas yra įgyvendintinas ir labai realus. Tačiau, anot jo, šiuo metu galiojantys teisės aktai ir reguliavimas kiša koją – ES neperdirba tiek svarbiausių žaliavų, kiek galėtų ir, pasak instituto vadovo, turėtų.
„Europoje taikomas gamintojų atsakomybės principas už baterijų, elektronikos atliekų sutvarkymą. Tai reiškia, kad gamintojai, importuotojai, kurie tiekia produktus vidaus rinkai, privalo finansuoti ir rūpintis šių atliekų sutvarkymu. Bet, deja, dėl prasto teisinio reglamentavimo šių atliekų surinkimas ir sutvarkymas yra tikrai labai prastas“, – „Žinių radijo“ laidoje „Kas, jeigu?“ kalbėjo A. Skinulis.
„Problema yra ne perdirbime, ne technologijose, bet [atliekų] surinkime ir jų kiekyje. Tai reiškia, kad gyventojai per mažai rūšiuoja atliekas, įmonės, verslai atliekų nepriduoda, nes tai – neigiama rinkos vertė. Ir tik gamintojai, importuotojai gali sukurti teigiamą rinkos vertę ir sukurti patį surinkimo ir perdirbimo mechanizmą“, – kalbėjo jis.
A. Skinulis šią problemą iliustravo konkrečiu pavyzdžiu: anot Aplinkos apsaugos instituto vadovas, Lietuvoje kiekvienais metais į vidaus rinką išleidžiama apie 2 tūkst. tonų nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių, tačiau surenkama ir perdirbama mažiau nei šeštadalis – 300 tonų.
„Didžiausios galimybės yra atliekose, nes baterijoms, elektroninei įrangai gaminti naudojama daugybė žaliavų – ličio, kobalto, nikelio, kadmio ir kitų retųjų metalų. Todėl galimybių turime labai daug ir netgi Europos Komisija pareiškė, kad „no battery can be lost“ – „jokia baterija negali būti prarasta“. Bet, kaip rodo praktika, mes labai daug baterijų ir elektronikos prarandame ir šitomis galimybėmis [atgauti medžiagas perdirbant] nepasinaudojame. O iš tikrųjų Europa tikrai galėtų labai daug žaliavų, retųjų metalų atgauti iš antrinių išteklių arba vadinamų atliekų“, – kalbėjo specialistas.
Be to, akcentavo pašnekovas, tokių atliekų perdirbimas, išgaunant antrines žaliavas, valstybėms padėtų ne tik apsisaugoti nuo gaisrų ar pavojų, kylančių dėl netinkamai utilizuotų baterijų ar kitų elektroninių prietaisų. Ekspertas pabrėžė – tokių medžiagų perdirbimas būtų naudingas ir ekonomiškai. Pavyzdžiui, pastebėjo A. Skinulis, Lietuvoje yra ličio baterijų perdirbimo gamykla, kurioje galima išgauti litį ir kobaltą. Išnaudojus tokios technologijos potencialą, tęsė jis, Lietuva galėtų tapti regioniniu perdirbimo centru.
„Lietuvoje yra galimybės perdirbti ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, ir Estijos, ir turbūt dalies Lenkijos baterijas – jau dabar yra tos technologijos įdiegtos. Bet baterijų nėra. Yra problema, kad dėl teisinio reglamentavimo spragų importuotojai iš principo nevykdo savo pareigų ir dėl to sistema stringa, atliekų yra surenkama labai mažai, nes didžioji dauguma baterijų turi neigiamą rinkos vertę ir be gamintojų įsikišimo šita sistema negali gerai funkcionuoti“, – pakartojo A. Skinulis.
Laida yra Europos radijo stočių tinklo „Euranet Plus“ dalis.
https://euranetplus-inside.eu/euranet-network-news/
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės