Žuvys gaudomos tinklu, o žmonės – žodžiu
Žuvys gaudomos tinklu, o žmonės – žodžiu, sako lietuvių patarlė. Turbūt nebūtų klaida teigti, kad ši patarlė tinka ir politikų gebėjimams nusakyti. Tačiau ar tik politikai turėtų mokėti gaudyti žmones žodžiais?
Praėjusią savaitę tapo žinoma, kad kitais metais į Lietuvą atvyks Romos popiežius Pranciškus. Bet prieš tai, kol pasidalijo šia gera žinia su lietuviais, Šventasis Tėvas pasakė labai netikėtą pamokslą.
Pranciškus savo pamoksle kalbėjo apie gudrumą. Kodėl jo pamokslas pamokslas daug kam netikėtas? Juk ir iki Pranciškaus daugybė kunigų yra smerkę gudrumą, kuris krikščionims neišvengiamai stovi šalia klastos ir apgaulės.
Netikėta buvo tai, kad popiežius nesmerkė gudrumo. Priešingai, Šv. Tėvas aiškino, kad krikščionys negali sau leisti būti naivūs, o turi būti krikščioniškai gudrūs. Jis priminė Kristaus žodžius apaštalams: „Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“.
Ar galėtume perkelti šio pamokslo moralą į mūsų, lietuvių, santykius su politika? Aš nemėgstu politikos, o ypač nekenčiu partijų, noriu rinkimų tik vienmandatėse apygardose, bet negaunu, todėl nesidomiu ir nedalyvauju, deklaruoja tūkstančiai lietuvių.
Tokia pozicija – labai negudri. Atsiribojimas nuo politikos yra naivumas, kuriuo naudojasi klastingi ir gudrūs veikėjai.
Jei žmonės netikėtų bent tais, kurie į politiką ateina, sakydami, kad jie dirbs tik ūkinį darbą, o ne politikuos, kad jie, nors yra premjerai ar ministrai, bet užtat yra nepartiniai, klastos politikoje būtų daug mažiau.
Bet tam, kad tą suprastume, reikia būti gudriems. Nes kita lietuviška patarlė sako, kad durnių ir bažnyčioj muša.
O kaip atrodo klastingas, jei taip galima pasakyti, Seimo daugumos ir profesionalų Vyriausybės gudrumas?
Valdančiajai daugumai aną savaitę pavyko išsaugoti sveiką ekssocialdemokrato Artūro Skardžiaus kailį. Skardžius ne tik išvengė apkaltos, bet ir liko dirbti Seimo Ekonomikos komitete. Prie to ypač aktyviai prisidėjo valstiečių lyderiai Ramūnas Karbauskis ir Saulius Skvernelis.
Nors iškilmingai pažadėjo dalyvauti balsavime ir palaikyti siūlymą šalinti Skardžių iš Ekonomikos komiteto, galiausiai premjeras nuo balsavimo nusimuilino. Pasitaikę mat premjerui tuo metu svarbesnių reikalų, muilino akis Skvernelio patarėjas.
Vienas nulis klastingo gudrumo naudai.
Praėjusią savaitę atsistatydino Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė.
Turbūt nesuklysime sakydami, kad Dargužaitė buvo viena ryškiausių žvaigždžių tarp premjero Skvernelio surinktų vadinamųjų profesionalų. Žadėjo kalnus nuversti, bet greit prigeso, tiksliau, buvo prigesinta. Pamažu stūmė Vyriausybėje dienas iki tol, kol abiem pusėm pasirodė, kad jau kaip ir padoru viešai atsistatydinti, nesukėlus klausimo, kodėl.
Jau būtų du nulis klastingo gudrumo naudai. Ir pagaliau – trys nulis po to, kai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininke buvo paskirta teologė Agnė Širinskienė.
Turbūt juokingiausia Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė per visą Seimų istoriją. Paaiškėjo, kad partija, šitiek prisigyrusi savo profesionalais, savo Seimo frakcijoje nerado nė vieno teisininko profesionalo. Kai šitaip, kai nėra teisininkų, tai ir teologė – teisininkas.
O kaip valstybės valdymo reikalai?
Valstybės valdymo reikalai – ne kiškis, į mišką nepabėgs. Profesionalai trypčioja ir vis dažniau tik moralizuoja savo kritikus.Ko šiaip jau joks profesionalas sau niekada neleidžia. Nes moralizuoti ką nors – neprofesionalu.
Antai švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ragino savo kritikę nebūti piktai. Dar ministrė kaip papūga kartoja tokį edukacinį užkeikimą: „Aš tikiu geros mokyklos koncepcija“.
Geros mokyklos koncepcijos mišiolas yra net 1500 puslapių dydžio. Kas gali tiek perskaityti, ką jau ten įgyvendinti? Palyginimui: Suomijos geros mokyklos programa – tik 40 puslapių.
Kaip galima įtikėti „geros mokyklos programa“, jei šešiamečius vaikus mokyklinis autobusas nuo namų paima šeštą ryto? O dabar dar ir penkiamečius vers kelti prieš šeštą ryto. Kaip sako, karste aš mačiau tą gerą Petrauskienės mokyklą, jei vaikus šitaip kankiname nuo penkerių metų.
Ministras Pirmininkas Skvernelis leido sau iš aukšto pakalbėti apie vidurinę klasę. Na, kiek čia tai vidurinei klasei reikia – tūkstanties, pusantro tūkstančio per mėnesį, beapeliaciniu policininko tonu metė premjeras.
Galima būtų bandyti pagelbėti premjerui, kad vidurinės klasės esmė – ne algos dydis. Vidurinei klasei žmogus priklauso tada, kai bankai jam duoda kreditus butui ar namui ir dar naujam automobiliui, kai bent tris savaites su šeima jis gali oriai atostogauti. Ir šiaip jau jam iš valdžios nieko nereikia.
Bet juk tai beviltiška. Nusišvilpti premjerui ir jo profesionalams ant tos vidurinės klasės. Svarbiausia, kad valdžiai būtų ką apšvarinti.
Tai, kad nėra Lietuvoje vidurinės klasės, ypač vaizdingai paaiškino Vilniaus aukciono rengėja, Simona Skaisgirytė-Makselienė.
"Kai prieš dešimtmetį pradėjome rengti aukcioną, tikėjausi, kad greičiau formuosis vidurinė klasė, pagrindinė meno kūrinių pirkėja. Deja, per dešimtmetį ji nesustiprėjo, jos tiesiog nėra, ir mes turime tą pačią situaciją: kelis kolekcininkus. Tai šiek tiek primena Rusiją, kur keliolika oligarchų superka visus meno kūrinius, o likusioji masė jų tiesiog negali įpirkti", viename interviu kalbėjo Vilniaus aukciono rengėja.
Pasak jos, meno rinkai aktyvuotis reikia trijų dalykų – meno mugės, Nacionalinės dailės galerijos ir meno kritikos. Du dalykai jau yra, tik meno kritikos – ne. Tai kad nėra meno kritikos, reiškia tą patį – nėra vidurinės klasės. Žmonių, kurie galėtų išlaikyti tai, kas būtina kiekvienos tautos buvimui šioje žemėje apmąstyti.
Na, o jei gandragalviai valdžioje įgyvendins bent dalį savo pseudolygybės užmačių, vidurinės klasės nebus ir ateity. Didžiausia bėda yra tai, kad mūsų valdžia tai, kas kitur yra vidurinė klasė, Lietuvoje bando priskirti turtuoliams.
Kodėl taip?
Panašu, kad taip daroma dėl dviejų dalykų – iš durnumo ir dėl patogumo.
Iš vidurinės klasės piliečio ką nors atimti yra daug lengviau nei iš turtuolio. Štai ir skrebena Seimo socialdemokratų, valstiečių ir konservatorių progresinės žąsies plunksnos, kaip ką nors dar atimti iš silpnos vidurinės klasės. Kad visi būtų ubagai – visi stovėtų su ištiesta ranka prie valdžios durų ir tuo pat metu dėkotų partijai ir Vyriausybei.
Įnikę į darbus ir valdžios prajovus nė nepastebėjome, kaip iki Kūčių vakaro liko tik 27 dienos. Miestai, parduotuvės jau puošiasi. Bet dauguma žmonių kaip buvo liūdesy, taip ir liko. Tik 29 proc. apklaustų lietuvių atsakė, kad reikalai krypsta į gera. Net 65 proc. teigia, kad reikalai tik blogėja.
Lyg to dar maža, ELTA užsakymu „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa sako, kad per mėnesį optimistų sumažėjo 5 procentais. Kas nutiko?
Galėtume manyti, kad ne paskutinį vaidmenį suvaidino grįžimas prie žiemos laiko. Iš tiesų, iš kur bus tas gyvenimo džiaugsmas, kai iškart po pietų jau būna tamsu?
Bet ne mažesnė priežastis, matyt, yra tai, kad dauguma žmonių per anksti save nurašo. Tiksliau, per anksti save įrašo į pasenusių žmonių sąrašą.
Pavyzdžiui, ta pati apklausa sako, kad tai, jog šalyje reikalai krypsta į gera, dažniau teigia nesulaukusieji 30 metų. Tokių net 41proc. Taip pat ir dešinių pažiūrų žmonės yra didesni optimistai nei kairieji.
Net 72 proc. manančių, kad reikalai krypsta į bloga, yra vyresni nei 50 metų ir maždaug tiek pat iš jų yra kairieji.
Realybėje gyvenimas nei per mėnesį, nei per šiuos metus, matyt, nei kam labai pagerėjo, nei labai pablogėjo. Bet jei tau stuktelėjo penkiasdešimt, tai ir arkliui juk aišku, kad jaunystė nebegrįš jau. Čia nepadės nei gera valdžia, nei didesnė alga.
Vienintelis gero gyvenimo ir geros nuotaikos šaltinis lieki tu pats ir tavo vidiniai ištekliai. O jų, matyt, labiausiai ir stinga.
Pagaliau, jei vienintelė vertybė, kuri šildo, tėra pinigai, gyvenimas vargu ar kada bepagerės. Nes pinigų visada per mažai būna net tiems, kurie jų turi daug.
Matyt, čia mums labiausiai ir trūksta to neklastingo gudrumo, kaip savo pamoksle mokė popiežius Pranciškus. Gudrumu ne tik pasakos Jonelis kliūtis įveikia. Kiekvienas žmogus sau gali šį bei tą įteigti – tiek blogą, tiek ir gerą nuotaiką.
Tai jei gyventi trukdo amžius ir kairumas, gal mažiau reikėtų į veidrodį žiūrėti ir laukti manos iš valdžios? Bet, žinoma, jei gyvenimo tikslas tėra dūsauti ir skųstis, kaip viskas Lietuvoj blogai, o rytoj bus dar blogiau, tai, aišku, kad kitaip ir nebus. Žuvys gaudomos tinklu, o žmonės – žodžiu.
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės