Rinkimai, liberalų bėdos ir „valstiečių“ populizmas
Vakar baigėsi dvi dienas trukę konservatorių partijos kandidato į prezidentus rinkimai. Kaip jau žinioma, juos įtikinama persvara laimėjo Seimo narė, nepartinė Ingrida Šimonytė.
Už Šimonytę balsavo beveik 79 proc. visų galimų balsų. Už partinį, seną Tėvynės sąjungos narį, diplomatą Vygaudą Ušacką – vos kiek daugiau nei 21 proc. Ypač ryški Šimonytės persvara buvo Vilniuje – už ją balsavo 6 649 žmonės, o už Ušacką – vos 736. Iš viso rinkimų teisę turėjo 33 339 partijos narių ir rėmėjų. Ja pasinaudojo beveik 21 tūkst. žmonių.
Pirmąkart vykusiuose pirminiuose konservatorių partijos kandidato į Prezidentus rinkimuose norą dalyvauti pareiškė ir tokią teisę gavo per 18 tūkst. nepartinių. Tai net 4 tūkst. daugiau nei pati partija turi narių. Regis, nepartiniai buvo ir kur kas entuziastingesni balsuotojai nei partiniai.
Diplomatas Ušackas pripažino pralaimėjimą ir pasveikino Šimonytę su pergale. „Tai yra mūsų partijos ir bendruomenės pergalė“, – sakė Vygaudas Ušackas. Paklaustas, ar ketina eiti į rinkimus kaip nepriklausomas kandidatas, Ušackas patikino, kad kandidatuoti neketina, bet vėliau skundėsi, kad prieš jį seniai buvo varoma juoda propaganda.
Taigi konservatoriai savo prezidentinę lygtį, kad ir su girgždesiu, išsprendė. Su girgždesiu, nes per visą partinių rinkimų laiką Ušackas nuolat skundėsi, kad partijos vadovybė palaiko nepartinę Ingridą Šimonytę, o konservatoriai ir jų šalininkai nuolat kritikavo Ušacką už iniciatyvas ieškoti kontaktų su Rusija.
Tad jei Lietuvoje neįvyks gamtinė ar ekonominė stichija, Prezidento rinkimų fronte iš esmės liko tik vienas neaiškus dėmuo. Kas dalyvaus rinkimuose nuo valstiečių?
Ar tai bus Saulius Skvernelis? Ar gal vis dėlto tai bus pats Ramūnas Karbauskis? Nes, taip svarstantieji klausia, kam tada reikėjo kurti Kultūros komitetą, kuris niekuo realiai neužsiima? Kam reikėjo dvejus metus reikėjo tūnoti net Viktoro Pranckiečio ir Skvernelio šešėlyje, jei neplanuoji atsistoti virš visų taip, kad pagaliau visi tave pamatytų?
Netrukus paaiškės ir šis nežinomasis. Bet jau ir taip aišku, kad klausimas iš esmės yra tik toks – spėjant, kad vieno Prezidento rinkimų turo tikrai neužteks, įdomu yra tai, ar į antrąjį rinkimų turą pateks labiau dešinėje stovintys Gitanas Nausėda ir Šimonytė, kaip lyg ir prognozuoja visos ligšiolinės apklausos? Ar vis dėlto antrajame rinkimų ture varžysis valdančiosios daugumos kandidatas ir vienas iš dviejų opozicinių kandidatų – Šimonytė arba Nausėda?
Turbūt šis klausimas su kiekviena diena vis labiau kaitins aistras ikipat kitų metų gegužės 19-osios, kai vyks pirmasis Prezidento rinkimų turas. Kas jau kas, o Prezidento rinkimai Lietuvoje išjudina net pačius abejingiausius politikai žmones.
Pastarosiomis dienomis buvo ir daugiau atomazgų. Kuo arčiau savivaldos, merų, Europarlamento ir Prezidento rinkimai, tuo labiau braška Liberalų sąjūdžio vežimas. Praėjusią savaitę partiją paliko buvęs jos lyderis, Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir viena ryškiausių jaunosios kartos liberalių Ašurinė Armonaitė.
Vilniaus skyrius ne juokais susikibo su partijos vadovybe. Konfliktas yra toks gilus, kad Liberalų sąjūdį palikusi ir su Vilniaus meru Šimašiumi visuomeninį rinkimų komitetą kurianti Armonaitė vakar pranešė Prezidento rinkimuose remsianti ne liberalą Petrą Auštrevičių, o konservatorių kandidatę Ingridą Šimonytę.
„Tai mano kandidatė, kurią palaikau ir kuriai linkiu sėkmės kitų metų gegužę. Manau, Lietuva nusipelnė tokios prezidentės – išsilavinusios, dalykiškos, turinčios stuburą ir humoro jausmą“, pareiškė Armonaitė.
Sostinėje Liberalų sąjūdžiui gresia likti be liberalų branduolio. Liberalų partija be sostinės iš esmės yra politinis anachronizmas. Kur jau kur, o bet kurios šalies sostinėje ir didžiuosiuose miestuose liberalizmas visada turi tvirčiausias pozicijas.
Skilimo išvengti liberalams gali nepavykti net ir Klaipėdoje, kur partija kandidatu į miesto merus pasiūlė Seimo narį Simoną Gentvilą, bet neatmestina, kad dabartinis meras, liberalas Vytautas Grubliauskas, kaip ir Vilniaus meras Šimašius, taip pat įkurs savo gelbėjimosi rinkimų komitetą.
Dvi liberalų kandidatūros merų rinkimuose visai realios ir kituose miestuose. Antai Varėnos meras, ilgametis Liberalų sąjūdžio narys Algis Kašėta taip pat jau paskelbė, kad mero rinkimuose dalyvaus su savo komitetu, o ne partija.
Visos šios Liberalų sąjūdžio bėdos buvo užprogramuotos 2016-ųjų metų gegužės 12-ąją, kai tik paaiškėjo, jog partijos lyderis Eligijus Masiulis buvo paimtas su didžiausiu kada nors politiko paimtu kyšiu.
Liberalų sąjūdis atsisakė chirurginės vėžio operacijos, tikėdamasis, kad politiniais burtais ir užkeikimais pavyks įveikti 4-ą politinio vėžio stadiją. Kadangi stebuklų nebūna nei gydant žmones, nei juolab partijas, dabartinė Liberalų sąjūdžio byrėjimo ir reitingų praradimo stadija yra dėsninga.
Atsitiko tai, kas ir turėjo įvykti – bent kiek ryškesni liberalų politikai suprato, kad būti be galo ilgai teisiamoje liberalų partijoje gali tik visiški dzenbudistai.
Ar pavėluotas pabėgimas padės? – jau kitas klausimas. Istorija sufleruoja, kad niekas taip nebaudžia politikų, kaip uždelsti sprendimai.
Taigi tikriausiai nėra labai didelio skirtumo, ar prieš katastrofą likai bambukiniame pastate, kurį tuoj tuoj užlies viską naikinanti cunamio banga, ar likus penkioms minutėms iki cunamio iššokai pro langą į gatvę.
Tuo metu, kai konservatoriai buvo pasinėrę į demokratijos šventės nirvaną, valstiečių komisarai Agnė Širinskienė ir Stasys Jakeliūnas kantriai knisosi po senus konservatorių ir liberalų valdžios popierius, tardė buvusius konservatorių valdžios emisarus. Na, ir, žinoma, rengėsi lemiamam Lietuvos radijo ir televizijos šturmui.
Valstiečių knygnešiai po kaimus ir sodžius nešiojo Ramūno Karbauskio žodį – nemokamą popierinį laikraštį „Už žemę ir žmogų“, kurį kaišiojo į susipratusių ir nelabai būrų pašto dėželes.
„Už žemę ir žmogų“ popieriaus pirmajame lape Karbauskis aiškino, kad valstiečiai jau nebijo būti puolami. O sveikatos ministras Aurelijus Veryga grasino visus pagydyti. Panašiai kaip vienos senos rusiškos kino komedijos herojė, Verygos straipsnio antraštė grasino, kad dabar „gydymo sulauks kiekvienas“.
Po Karbauskiu palčiai šypsojosi pats Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Kažin ką reiškia tai, kad Kauno meras vis dar nebijo rodyti, jog visa širdimi ir visa savo galva yra su jais?
Keista, bet buvo tarp valstiečių ir tokių, kuriuos apniko abejonės. Eksvalstietis Povilas Urbšys dūsavo, kad tai jis supažindino Karbauskį su pačiu Skverneliu ir atvedė į valstiečių sąrašą pačią Širinskienę, kuri dabar, nedėkingoji, virš jo galvos mosuoja apkaltos kirviu.
Vėlinių nuotaikos buvo apsėdusios ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Vytautą Baką. Širinskienės vadovaujamos politinės korupcijos tyrimo komisijos veikloje ponas Bakas – koks siurprizas – įžvelgė siekį selektyviai susidoroti su politiniais oponentais.
Bakas netgi leido sau išreiškšti nepritarimą LRT užgrobimui. Ir – čia jau visiškos Vėlinės – priminė valstiečių vadovybei, o tai reiškia, kad pačiam Karbauskiui, nes ten jis valdo viską ir visus, jog jam dabar pats laikas prisiminti vertybes, kurias deklaruodamas tas atėjo į valdžią.
Paskui, matyt, išsigandęs savo drąsos NSGK pirmininkas Bakas grįžo prie valstiečių ponui įprastų užkeikimų, pareikšdamas, kad šiaip jis sutinka su Karbauskiu, kad valstiečiai gali laimėti kitus Seimo rinkimus.
Galiausiai Seimo NSGK pirmininkas pareiškė, kad jei tik, neduok Dieve, valstiečiai pamirš savo bazinius pažadus ir pralaimės kitus rinkimus, taiLietuvoje valdžią paims populistinės jėgos. Kurios būsiančios sunkiai nuspėjamos.
Linksmų plaučių vyras tas Seimo NSGK pirmininkas Bakas. Gaila tik, kad jį kamantinėjęs žurnalistas taip jo ir nepaklausė, o kaip Bakas pats įsivaizduoja didesnius populistus už Karbauskį, Verygą ar Širinskienę? Mano vaizduotė šitoje Bako fantazijų vietoje išmeta visišką „Error“.
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės