Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Pasirodo, pinigų vis dėlto yra

2017-12-11, Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Kad ir kaip tai įvertinsite, bet šį pirmadienio rytą savo dešimt minučių norėčiau pradėti nuo mirties. Tiksliau, nuo dviejų mirčių. O jei visai tiksliai, tai gal reikėtų sakyti „tenka pradėti“?

Vakar, eidamas 89-uosius Melburne mirė ilgametis Australijos lietuviškos spaudos bendradarbis Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Taip jau beveik sutapo, kad užvakar eidamas 91-uosius Vilniuje mirė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Lionginas Šepetys.

Abu jie buvo beveik vienmečiai, abu gimę laisvoje Lietuvoje, nugyvenę ilgus, bet drauge ir tokius skirtingus gyvenimus.

Jei Lietuva XX a. penktajame dešimtmetyje nebūtų dukart okupuota sovietų ir kartą vokiečių, abu jie neabejotinai būtų visą savo gyvenimą dirbę Lietuvoje ir Lietuvai. Abu buvo gabūs ir talentingi – abu galėjo tapti didžiais Lietuvos veikėjais. Ir be jokių išlygų.

Tačiau siaubingas XX amžius panorėjo kitaip.  Okupantų dėka vienas jų, Gabrielius Žemkalnis, didžiąją gyvenimo dalį praleido tremtyje Australijoje, kitas, Lionginas Šepetys, didžiąją gyvenimo dalį tarnaudamas okupantui.

Gabrielius Žemkalnis drauge su būsimuoju prezidentu Valdu Adamkumi ir Prezidento Kazio Griniaus sūnumi Liūtu karo metais leido pogrindinį laikraštį „Jaunime, budėk!“  Už šią veiklą penkiolikmetis buvo gestapo areštuotas ir įkalintas Vokietijoje, iš kur po karo patraukė tremtin į Australiją.

Jei gestapas manęs nebūtų tada suėmęs ir nebūtų išvežęs į Vokietijos kalėjimą, Lietuvoje būčiau tapęs partizanu, sakydavo Gabrielius Žemkalnis.

Lionginas Šepetys liko Lietuvoje, studijavo architektūrą ir padarė stulbinančią partinę karjerą. Kurios viršūnė buvo okupuotos Lietuvos sovietinės respublikos kultūros ministro postasjis buvo , o po to ir ilgametis Lietuvos komunistų partijos ideologijos sekretorius.

Prasidėjus Sąjūdžiui ne iš karto, bet pasuko su tauta ir tapo vienu Nepriklausomos valstybės signatarų. Kad ir kokių blogų atsiliepimų apie jį būta iš okupacijos laikų, o jų tikrai apstu, Lionginas Šepetys netapo revanšistu. Aukščiausioje Taryboje laikėsi nuosaikiai ir su LDDP revanšistais 1992 metais nepasuko, nors ir buvo kviečiamas prie jų prisijungti.

Ar galima vienu metu kalbėti apie šiuos ką tik mirusius vyrus – Gabrielių Žemkalnį – Landsbergį ir Lionginą Šepetį?

Be abejo, kad bus tokių, kurie sakys, jog negalima. Bus ir tokių, kuriems tai net labai nepatiks, nes šie žmonės – lyg iš skirtingų Lietuvų. Bet, viena vertus, mirtis nesirenka – ji neskirsto į blogus ir gerus. Mirtis visus sulygina ir išlygina.

Taigi kažkuria prasme šios dvi mirtys yra ir šiek tiek simbolinės. Pirmiausia tai abiejų velionių likimai yra tokie dažni ir įprasti XX a. Vidurio ir Rytų Europoje, kad ir šiandien nukrato šiurpas. Tūkstančiai kitų lietuvių tokius pat turėjo. Tik mažai jau belikę tų, kurie gimė, augo ir mokėsi anoje Lietuvoje.

Antra, Lietuva galų gale yra tik viena, ir visi į ją galiausiai susirenkame. Su visais nuopelnais ir visomis nuodėmėmis. Tesiilsi jie ramybėje.

O dabar persikelkime į šią ašarų pakalnę. Su tebesitęsiančiais vytininkų ir bunkerininkų karais, valdančiųjų bandymais kurti mokesčių rojų sau ir pragarą tiems, kurie neturi nei žemės, nei grūdų ūkių.

Savaitgalį Kaune vyko dar vienas Liberalų sąjūdžio suvažiavimas. Jau vien suvažiavimų gausa rodo, kad ši partija išgyvena ne pačius geriausius laikus.

Partija, atsistatydinus iš šio posto Vilniaus merui Remigijui Šimašiui, vėl buvo likusi be lyderio. STT tyrimas dėl kyšių spraudžia partiją į kampą. Todėl klausimas, ar nereikėtų verčiau šią partiją paleisti ir įkurti naują liberalų partiją, tuoj po Šimašiaus atsistatydinimo buvo iškilęs visu smarkumu.

Vis dėlto nutarta tęsti Liberalų sąjūdžio gyvastį. Už kurią dabar ir nebe pirmą jau kartą bus atsakingas Seimo narys, ko gero vienas iš penkių šešių didžiausią politinę patirtį turinčių tebeveikiančių šalies politikų Eugenijus Gentvilas.

Tai, kad ir patys liberalai nemato vieno aiškaus kelio iš aklavietės, į kurią juos pernai įstūmė stambaus kyšio ėmimu kaltinamas Eligijus Masiulis, rodo partijos Pirmininko rinkimų rezultatai.

Gentvilas Pirmininko rinkimus laimėjo tik vieno balso persvara. Jis nugalėjo Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininką Vitalijų Gailių.

Ar po Gentvilo išrinkimo kas nors pasikeitė Liberalų sąjūdžio situacijoje? Be naujo seno partijos Pirmininko, savaime suprantama. Ar vos vienu balsu Gentvilui pralaimėjęs ir pirmuoju Pirmininko pavaduotoju išrinktas Vitalijus Gailius žiūri į tą pačią pusę, kaip ir Gentvilas?

Kalbant apie partijos situaciją, realiai niekas nepasikeitė. Liberalų sąjūdis balansuoja tarp dabartinės pato ir galimos mato situacijos. Iniciatyva tebepriklauso Generalinei prokuratūrai ir STT, kurios turi marias laiko, o Liberalų sąjūdį spaudžia ceitnotas.

Negana to, prisidėjo naujų kebeknių. Iškart po rinkimų paaiškėjo, kaip pranešė vienas partijos senbuvių Petras Auštrevičius, kad nors už Gentvilą balsavo 330 suvažiavimo dalyvių, o už Gailių 329, šių skaičių suma – 659 – neatitinka nei balsavusių, nei užsiregistravusių balsuoti skaičiaus.

Balsavusių buvo 662, o užsiregistravusių balsuoti buvo 656.

Kad ir kaip ten būtų su rinkimų rezultatu, Liberalų sąjūdžio ir „MG Baltic“ byla neabejotinai persikels į Naujuosius, 2018 metus.

Tuo metu valdančioji dauguma skuba pasinaudoti paskutinėmis metų dienomis. Ne tik mokesčiams padidinti, kas jau tampa bloga Lietuvos tradicija. Mokesčiai padidinami ar nauji mokesčiai priimami paskutinėmis metų dienomis. Verslas turi verstis per galvą, kad po Naujųjų prisitaikytų prie kitų žaidimo taisyklių.

Valdžia skuba įvesti dar daugiau įvairių mūsų laisvės apribojimų. Ir, kas tokiais atvejais neišvengiama, taip pat ir prikurti naujų biurokratinių darinių.

Vaizdžiai kalbant, iškėlus virš Seimo šūkį „Atgal į Gyvulių ūkį!“ faktams pernelyg nenusikalstume.

Štai Valstybės saugumo departamento ir Ūkio ministerijos stumiamos įstatymo pataisos dėl strateginių valstybės įmonių ir trijų privačių bendrovių rodo absoliutų nepasitikėjimą savo piliečiais ir jų veikla.

 Iš politinio pasitikėjimo viceministrų sudarytai specialiai komisijai suteikiamos neribotos teisės kištis į privačių bendrovių ūkinę veiklą prieštarauja ES Teisingumo Teismo praktikai.

Valstybė įgis teisę kištis į privačios įmonės sudaromus sandorius, jeigu jie viršytų 10 proc. metinių įmonės pajamų. Lietuva taptų vienintele ES valstybe nare, kurioje valstybės institucijos galėtų tikrinti visus privačios bendrovės sudaromus sandorius. Tarp jų net tuos, kurie nėra susiję su nacionaliniu saugumu.

ES valstybėse narėse valstybė paprastai reglamentuoja išimtinai tik strateginių įmonių akcijų įsigijimą.

Tarkim, Vokietijos ekonomikos ir energetikos ministerija turi teisę peržiūrėti, o kartais ir uždrausti sudaryti sandorius tik tuo atveju, jei ne Europos Sąjungos investuotojas siekia įsigyti 25 proc. strateginės reikšmės turinčios įmonės akcijų. Prancūzijoje riba yra dar didesnė – 33,33 proc. akcijų.

Ar tai vienintelis atvejis, kai valdžia bando peržengti raudoną liniją, už kurios privati nuosavybė nebėra gerbiama ir saugoma?

Kultūros ministerija siūlo įkurti dar vieną įstaigą autorių teisių įstaigą, kuri užsiimtų mokesčių rinkimu ir skirstymu. Ministerija tikina, kad naujas biurokratinis darinys leistų veiksmingiau administruoti kompensacinį atlyginimą.

Ar įsteigus dar vieną kontorą, atsiras daugiau skaidrumo ir naudos autoriams, niekas garantuoti negali. Tačiau aišku, kad bet kuris naujas darinys gyvas tik tėvynės oru nebus. Jam reikės pinigų. Tai kam kurti vis naujas biurokratines institucijas?

Dar vienas dalykas skamba dviprasmiškai. Seimas netrukus pradės svarstyti siūlymą nuo sausio didinti atlyginimus Specialiųjų tyrimų tarnybos agentams. Tam reikia 2,3 mln. eurų per metus.

Niekas nesako – galbūt tikrai atlyginimus STT agentams būtina didinti.

Bet velnias, kaip žinoma, slypi detalėse ir ypač palyginimuose. Tarkim, prokurorams taip pat smarkiai, net 500 eurų, didinamos algos. O iki šiol premjeras vis kartodavo, kad pinigų nėra.

Pasirodo, pinigų vis dėlto yra. Nėra pinigų tik profesoriams ir dėstytojams, gydytojams ir slaugytojams. Užtat gaudantiems, registruojantiems ir provokuojantiems pinigų atsiranda.

Gal tai ir ne policinės valstybės bruožas? Kita vertus, o kokios valstybės tai bruožas?

Pabandykite atsakyti į šitą klausimą. Laikas atsakymui – iki Kalėdų.  Iki kurių liko tik dvi savaitės.

 

 

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai