Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Partizanai, naujas ministras ir kritęs investuotojų pasitikėjimas Lietuva

01.14 Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Lietuvoje iš tiesų nutinka daug keistų dalykų. Štai prireikė beveik trisdešimties metų po Nepriklausomybės atkūrimo, kad Lietuvos partizanai, aštuonerius metus nelygioje kovoje su gausesniu priešu gynę Lietuvą, gautų Seimo Laisvės premiją.

Kodėl šita premija taip pavėlavo? Kodėl Laisvės premija vis aplenkdavo pačius tikriausius mūsų Laisvės kovotojus? Pagaliau ar ne keista, kad kodėl ta simbolinė premija partizanus pasiekė tuo metu, kai Seimo dauguma priklauso partijai, kurios veikėjai iš Seimo tribūnos atvirai skleidė šmeižtą apie partizanų karą su sovietų okupantais?

Taip bus atsitikę tik todėl, kad niekam iki šiol tokia mintis Seime nebuvo atėjusi į galvą. Paradoksas?

Tai gali atrodyti kaip paradoksas, tačiau tai nėra paradoksas. Vaizdžiai kalbant, Seime vyrauja kitos temos, o Laisvės premija yra Seimo, tiksliau sakant, Seimo daugumos. O Seimo dauguma atminties istorijos reikalus ima svarstyti tik tada, kai jai ima svilti padai ar ji turi kitų merkantilinių sumetimų.

Taip, pavyzdžiui, buvo kai Seimas Karbauskio siūlymu paskelbė partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą buvus faktiniu Lietuvos vadovu. Nepaisant to, kad net kiti to meto žymūs partizanų vadai Vanago tokiu nepripažino. Tiesiog Karbauskiui reikėjo kažkaip išsisukti iš bjaurios padėties, į kurią jis pateko ignoruodamas Ramanausko-Vanago laidotuves.

Tačiau šiuo konkrečiu Laisvės premijos įteikimo atveju galima sakyti, kad premijos įteikimas gavosi labai simboliškas. Septyni devyniasdešimtmečiai vakar Seimo salėje stovėjo kaip septyni Lietuvos simboliai – kiek rovė neišrovė.

Šaudyti ir sprogdinti, ilgus mėnesius praleidę drėgnuose bunkeriuose be padoresnio maisto ir medikamentų, išduoti ir nuteisti, ilgus dešimtmečius praleidę baisiausiuose Sibiro lageriuose, jie ne tik nepalūžo. Priešų ir savų kolaborantų pykčiui jie išgyveno ir netgi pergyveno savo kankintojus.

Vakar jie stovėjo tiesūs ir išdidūs – gyvas liudijimas, kad nieko negali būti aukščiau ir svarbiau už tėvynės gynimą nuo priešo.

Vienas jų, Bronislovas Juospaitis-Direktorius, į partizanų gretas įstojęs 1944-aisiais su priešu kovėsi net septynerius metus ir tik 1951–aisiais sunkiai sužeistas per kautynes pateko į priešo nelaisvę.

Jonas Kadžionis-Bėda buvo nuteistas 25 metus kalėti ir 5 metų tremties. Jis kalėjo visą 25 metų bausmės laiką Omsko, Irkutsko, Mordovijos ir Permės lageriuose. Į Lietuvą galutinai galėjo sugrįžti tik 1989-aisiais.

Jonas Abukauskas-Siaubas sovietų kalėjimuose praleido 24 metus. Juozui Mociui-Šviedriui buvo paskirta mirties bausmė, kuri pakeista į 25 metus lagerio. Į Lietuvą jos gynėjas Šviedrys grįžo tik 1977 metais – beveik po trisdešimties metų.

Už šitų septynių drąsių vyrų vakar nematomi stovėjo daugiau kaip 100 tūkst. kovotojų. Kas penktas iš jų žuvo.

Galime palyginti – prieš Sovietų sąjungai okupuojant Lietuvą kariuomenėje tarnavo kiek daugiau nei 30 000 vyrų.

Prireikė beveik trisdešimties metų laisvės, kad laisvės kovotojai galutinai įsitvirtintų Lietuvos visuomenės sąmonėje. Tik ar Laisvės premija partizanams jau reiškia, kad įsitvirtino?

Seime kalbėjęs partizanas Jonas Kadžionis taip nemano. Ir būtų labai keista, jei kas bandytų su juo ginčytis.

Jei viską Lietuvoje priimtume už gryną pinigą, turėtų būti keista, kad jau daugiau kaip mėnesį  premjeras Saulius Skvernelis nesugeba užpildyti vakuojančių postų savo kabinete.Bet niekas nesistebi tuo, kad profesionalų Vyriausybė neranda profesionalų. Pasirodo, lengviau yra  apsiskelbti profesionalais, nei profesionaliai dirbti.

Tiesa, premjeras jau pateikė savo kandidatūrą į švietimo, mokslo ir sporto ministrus.Tačiau M.Romerio universiteto rektoriaus Algirdo Monkevičiaus kandidatūra į turbūt problemiškiausios šalies ministerijos vadovus verčia šypsotis, o gal net ir lengvai šaipytis.

Pirmiausia tai Monkevičius kaip Artūro Paulausko socialliberalas jau du kartus buvo švietimo ir mokslo ministru – jis yra dirbęs Rolando Pakso, Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo kabinetuose.

Štai ir sakyk po to, kad antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Pasirodo, Lietuvoje galima į tą pačią švietimo ir mokslo upę įbristi ir trečią kartą.

Netrukdo net tai, kad kažkada kandidatas priklausė vienai iš Lietuvą nustekenusių partijų, kaip šaukia Seimo valstiečių tyrimo komisijos.

Profesionalų Vyriausybės formulė: visos buvusios valdžios buvo labai blogos, bet jų politikos vykdytojai ministrai – net labai geri valstiečiams?

Netapo kliūtimi ir tai, kad Monkevičius nebuvo Vyriausybės vykdomo universitetų jungimo šalininkas, ir tai labai švelniai kalbant. Kaip tada naujasis ministras vykdys Jurgitos Petrauskienės pradėtą aukštojo mokslo reformą?

Bet neturėtume uždavinėti keistų klausimų.Ministru Lietuvoje yra svarbu būti, o jau ką ten ministras daro – antraeilis ar net trečiaeilis reikalas. Atlyginimas geras, personalinis automobilis naujas arba beveik naujas, gali įdarbinti vieną kitą saviškį – tai kam be reikalo rautis ant ragų?

Žinoma, jeigu norėtume būti visiški keistuoliai, galėtume piktdžiugiškai prisiminti, kad trečią kartą švietimo ir mokslo ministru tampantis  Monkevičius nuo 1988-ųjų  iki 1991-ųjų studijavo Maskvos visuomenės mokslų akademijos Sociologinių tyrimų centro aspirantūroje.  O 1991-aisiais toje pat akademijoje apgynė sociologijos mokslų kandidato disertaciją „Asmenybės sąmonės schematizmai: teorinė analizė ir operacionalizacija“.

Taip išeina, kad tuo metu, kai Lietuva laidojo Sausio 13-osios žudynių aukas, būsimasis valstiečių švietimo, mokslo ir sporto ministras vienoje svarbiausių Sovietų sąjungos komunistinės nomenklatūros kalvių rūpinosi savo disertacija. Kaip tai dera su Laisvės premija Lietuvos laisvės kovotojams, geriau neklauskite.

Tačiau ko mes čia užsikepėme – niekas prie Monkevičiaus dėl to nesikabinėjo nei prieš 18, nei prieš 10 metų, kai jis pirmą ir antrą kartą tapo ministru. Jis nėra nei pirmas, nei paskutinis toks Lietuvos ministras ar prezidentas. Kad nebūtų keista, apsistokime ties magišku žodžiu „profesionalas“, ir palinkėkime vieni kitiems ramybės.

Ramybės šitai Vyriausybei gali prireikti. Prieš porą dienų paskelbta, kad investuotojų pasitikėjimas Lietuvos ūkio perspektyvomis paskutinį praėjusių metų ketvirtį smuko iki 1,14 balo iš 2 galimų. Tai žemiausias rodiklis nuo 2015-ųjų pradžios.

Vėlgi turėtume sakyti, kad labai keista, nes valdo profesionalai. Kodėl tada investuotojų tikėjimas pinigų ateitimi Lietuvoje taip smunka? Pavyzdžių nors imk ir pačiai Rusijai paskolink.

Seimo Užsienio reikalų komiteto narys Mindaugas Puidokas skelbia, kad net Lietuvos sąjungininkė Norvegija yra nepatikima valstybė. Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas ne kartą grasino, kad vienas Skandinavijos bankų turi būti išvarytas iš Lietuvos. Premjeras, užuot paaiškinęs, kad vienam jo valdžios profesionalų galvoje įvyko trumpas jungimas, sako, kad šitas profesionalus investicijų priešas yra ypač išmintingas žmogus tarp valstiečių.

Prieš kelis mėnesius Sveikatos apsaugos ministerija siūlė, kad sveikatos ministro veiksmų kritika būtų prilyginta antivalstybinei veiklai! Kritikuoji Verygą – griauni valstybę. Praėjusią savaitę Seimas tokiam įstatymo projektui pritarė po pirmo svarstymo.

O kaip investuotojams atrodo rusiško mento lygio bajeriai, kai premjeras liepia Seime užčiaupti kalbantį tautos atstovą?Arba kai apkaltos išvengęs Seimo daugumos narys Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkei Agnei Širinskienei įteikia dovaną – kulkų suvarpytą taikinį su aliuzija į opozicinės partijos lyderį?

Čia juokelis toks, sakė tiek aniedu, kurie žvengė laimingi, tiek jų mylėtojai. Bet ar jūs norėtumėte savo pinigus įdarbinti šalyje, kurią valdo tokie linksmuoliai?

Kuo tokie juokai baigiasi, vakar pamatėme Lenkijoje. Gdanske labdaros renginio metu ant scenos buvo užpultas ir peiliu sunkiai sužeistas opozicinei „Piliečių platformai“ priklausantis miesto meras Pawelas Adamowiczius.  Prieš tai Lenkijos valdančiosios „Teisė ir teisingumas“ partijos rėmėjai ilgai smaginosi dėdami opozicijos veikėjų nuotraukas į kartuves.

Kietą vis dažniau vaidinantis būsimasis valstiečių kandidatas į prezidentus to, žinoma, nežino, bet tiek kriminalinė, tiek policinė valstybė stovi ant tų pačių pamatų –  neapykantos ir baimės.

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka

 

Komentarai


Naujausi epizodai