Kraunasi...

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Atsisiųsti

Net Vilniaus taksistams valdžia kelia daugiau reputacijos reikalavimų nei sau

2018-04-16, Pirmadienis 07:40

Rimvydas Valatka

Praėjusią savaitę tarp gausybės politikos keistenybių bene keisčiausia buvo žinia, kad Seimo valstietė Guoda Burokienė apkaltino žurnalistą Edmundą Jakilaitį dėl to, kad šis turi ūkininko pažymėjimą.

Žinoma, kaltinimas dėl ūkininko pažymėjimo už Ramūnui Karbauskiui pateiktusir iki šiol neatsakytus 25 klausimus yra nepalyginti geriau už galimybę būti pašventintam armatūros virbais. Kaip tai už analogišką klausimų kėlimą atsitiko su vieno laikraščio redaktorium Rusijos mieste Jekaterinburge.

Susirūpinusi žurnalisto reputacija Seimo valstietė galėjo pasikapstyti ir dar „giliau“. Pavyzdžiui, klausti, ar žurnalisto profesija yra suderinama su Jakilaičio naryste militarinėje Šaulių sąjungoje?

Tai bent jau būtų profesionaliau, nei kaltinti žmogų už tai, kad jis laiko bites, kaip buvo šiuo konkrečiu atveju.

Kad ir kaip ten būtų, Seimo narė Burokienė, bandžiusi paieškoti obuolių ten, kur jų nėra, suteikia mums gerą progą plačiau pažvelgti į reputaciją kaip tokią. Pavyzdžiui, ar susimąstėte kada apie tai, kam Lietuvoje reputacija nuolat kaišiojama po nosim, o kam į ją išvis nusišvilpt?

Štai Konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas klausia, kuo politikai skiriasi nuo teisėjų ir pats atsako: „Politikams nepriekaištingos reputacijos reikalavimo nėra, o teisėjams yra.“

Pritrenkiantis atsakymas. Iš pradžių Žalimo teiginys skamba kaip paradoksas. Tačiau bent kiek pasigilinus, paaiškėtų, kad Lietuvoje visi privalo būti nepriekaištingos reputacijos – teisėjai, policininkai ir prokurorai, valdininkai, kunigai ir žurnalistai, net vargšai mokytojai bei tokios pat slaugytojos.

Ką jau kalbėti apie gydytojų reputaciją. Nors man kaip pacientui lyg ir pakaktų žinoti, kad mane pjaustantis chirurgas yra tiesiog auksinių rankų, kad kardiologas gali tiksliai nustatyti, jog mano motoras baigia subyrėti, o kraujo vamzdelius laikas šuntuoti.

Nė velnio. Pasirodo, mums kažkodėl dar labai reikia, kad tas chirurgas nemalšintų įtampos, kylančios dėl darbo dviem etapais, konjaku, o šeimos gydytoja nepaimtų atkištos saldanių dėželės už pustrečio euro ar dešimties kiaušinių. Nes tai, o Dieve, kaip trimituoja viena Seimo konservatorė, yra baisiausia korupcija. Palyginti su kuria „MG Baltic“ alkoholio dėžutės su eurais – tik nekalti vaikų žaidimai.

Net Vilniaus taksistams, ir tai valdžia kelia vis daugiau reputacijos reikalavimų. Tarkim, kad mokėtų šiek tiek angliškai, neleistų visu garsu rusiškų bumčikų ir kartą į metus išvalytų savo automobilį, pagamintą dar iki dviejų Vokietijų susijungimo.

Tačiau įdomiausia tai, kas reikalauja, kad teisėjai, policininkai, mokytojai, gydytojai ir žurnalistai būtų nepriekaištingos reputacijos?

To iš visų Lietuvoje pirmiausia reikalauja politikai. Veikėjai, kuriems, kaip sako KT pirmininkas Žalimas, vieninteliams Lietuvoje nereikia turėti nepriekaištingos reputacijos.

Tiesa, kartais ir politikai nukenčia dėl prastos reputacijos – kaip Greta Kildišienė ar Kęstutis Pūkas. Bet tai – veikiau išimtys nei taisyklė.

Štai vienu metu gali būti „Agrokoncerno“ savininku ir ūkininku, aptverti 11 ha miško ant marių kranto, ir vis tiek tai netrukdys būti net Seimo daugumos lyderiu.

Gali tuo pat metu prekiauti nešvaria rusiška salietra, taip išvengdamas Europos muito mokesčių ir padidindamas Mošės Kantoro pelnus bei paremdamas Putino režimo karinį biudžetą.

Prezidentė pareikalavo, kad žemės ūkio ministras Bronius Markauskas trauktųsi iš posto dėl pašlijuios reputacijos. „Kylančios abejonės kompromituoja ne tik ministro, bet ir Vyriausybės reputaciją“, – sakė valstybės vadovė. Bet jos balsas nuskambėjo kaip šuns kauksmas mėnesienoje.

Tiek valdančiosios daugumos lyderis Karbauskis, tiek premjeras Saulius Skvernelis atrėžė, kad ministras dirbs toliau, nes tai tik jų šeimos reikalas. Taigi vienu metu gali arti užgrobtą svetimą žemę ir vis tiek būsi žemės ūkio ministru.

Gali būti Seimo nariu ir ūkininku, kuris formaliai perrašo savo ūkį žmonai, vaikams ar motinai, bet europinės išmokos vis tiek bus tvarkingai pervestos į Seimo nario sąskaitą, nors Seimo narys negali gauti jokių kitų pajamų, bet tai niekaip nepakenks tavo kaip politiko reputacijai.

Politikui nuo šių milžiniškų išmokų – Karbauskis jų, tarkim, gauna iki pusės milijono kasmet, – nereikia nei mokesčių mokėti, nei tų pajamų deklaruoti.

Pabandytų taip pasielgti gydytojas – ciongas kiltų baisesnis už tą, kurį gerasis Dievas surengė Sodomoj ir Gomoroj. Ką kalbėti apie žurnalistus – visos Seimo burokienės cyptų lyg gvaltavojamos. Tarkim, jei kuris nors dabartinės valdžios kritikas taptų reklaminiu dantų pastos veidu.

O štai premjerui Skverneliui, kurį prieš rinkimus už 1700 eurų mėnesiui buvo išsinuomojęs Karbauskis tam, kad šis fotografuotųsi plakatams su valstiečių gretomis ir guodomis, dėl tokios abejotinos reputacijos – nė vienoj aky. Nors honoraras už veido pardavimą skalbimo miltelių reklamai, už kurią kažkada labai seniai buvo įkliuvusi “Panoramos” vedėja Algimanta Žukauskienės, palyginti su Skvernelio lizingavimu, yra visiškas mizeris.

Yra ir artimesnių palyginimų.

Štai Seimo valstiečiai iš keršto už Jakilaičio klausimus įkūrė LRT veiklos priekabiavimo komisiją. Pamenate, kaip taškėsi kaltinimais Seimo teologė Agnė Širinskienė, sužinojusi, kad 5 val. trukmės koncertui LRT išleido 100 000 eurų.

Bet Širinskienė nė burnos nepravėrė, kai Žemės ūkio ministerija įsipareigojo už 12 min. reklaminius filmukus ministrui pašlovinti mokėti po 18 000 eurų. Perskaičiavus į LRT koncerto laiką, Žemės ūkio ministerija už 5 val. kvailų filmukų sumokės net 0,5 mln. eurų. T.y. už šlamštą valdžia mokės net penkis kartus brangiau, nei už profesionaliai parengtą koncertą LRT.

Kodėl Seimas nekuria komisijos Žemės ūkio ministerijos veiklai tirti? Todėl, kad Seimo daugumai yra nusišvilpti ant savo reputacijos.

Bastys iš Seimo pasitraukė ne todėl, kad jo pašlijusią reputaciją patvirtino Kosntitucinis teismas, o tik todėl, kad jo nervai neatlaikė spaudimo. Šiaip būtų galėjęs dirbti iki kadencijos pabaigos. Valdančiajai daugumai pašlijusi Basčio reputacija vidurių nesuko. Tą ne kartą patvirtino pats Karbauskis.

Ta pati Guoda Burokienė, kuri motiniškai rūpinasi Edmundo Jakilaičio reputacija, į savąją reputaciją dėmesio kreipia mažiau nei į nagų lako spalvą. Antai ši valstietė iš Seimo tribūnos aiškino, kad geriau jau krašto apsaugai skirtus pinigus skirti melioracijai. Bet ponia tiki, kad su tokia proputiniška reputacija ji gali ir toliau dirbti „vardan tos Lietuvos“, kurią norėtų nuginkluoti iki priešui ateinant.

Ką ten Burokienė? Štai lygiai prieš 14 metų ir 10 dienų Konstitucinis teismas nustatė, o Seimas savo balsais patvirtino, kad Rolandas Paksas sulaužė tautai duotą priesaiką.

Jei ne kitas Konstitucinio teismo išaiškinimas, Paksas iškart, lyg nieko nebūtų atsitikę, vėl būtų kandidatavęs į prezidentus. Net ir dabar Paksas taip trokšta atgauti teisę būti išrinktas prezidentu ar Seimo nariu, kad net rankos iš nekantrumo virpa.

Negana to, tūkstančiai žmonių už jį vėl balsuotų. Kaip balsuoja rinkdami jį į Europarlamentą.

Bet ar asmuo, sulaužęs priesaiką ir pažeidęs Konstituciją, išvis begali būti nepriekaištingos reputacijos? Jei gali, kuo derėtų abejoti, tai per kiek laiko po priesaikos sulaužymo politikas vėl tampa nepriekaištingos reputacijos? Ar išvis tai beįmanoma?

Bandykite įsivaizduokite tokią situaciją Vokietijoje ar Britanijoje. Ar galėtų toks, kaip Paksas ten sugrįžti į politiką?

Matyt, ne. Tai gal vokiečiai ir britai gyvena gerai, o mes gyvenam blogai dar ir todėl, politikai Lietuvoje rūpinasi visų profesijų atstovų reputacija, išskyrus savo pačių?

Politikų reputacijos klausimus Lietuvoje bando kelti tik keli trenkti žurnalistai, kurių reputacijai politikai tokie jautrūs, kad net ūkininko pažymėjimas čia užkliūva ir tampa nusikaltimo sudėtimi.

Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad ne tik ši Seimo dauguma – visos buvusios valdžios taip pat žūtbūt stengėsi rasti bent krislą savo kritikų akyse. Savosiose tuo pat metu nematydami pagalio ir net rąsto.

Kažkas negerai šioje karalystėje, jei aršiausi visų profesijų reputacijos sargai politikai – patys be reputacijos.

Manote kitaip? Manote, jei jau žmogų išrinko į Seimą ar pastatė ministru, tai jis gali dėti skersą ant savo reputacijos ir ramiai kabinėtis prie kitų žmonių reputacijos?

Jei jūsų atsakymas teigiamas, tai daugiau jokių klausimų. Tokiu atveju, kaip senoj dainoj: „Mama, lik sveika, liepa, lik sveika – žalioj stotelėje beržai sėkmės jums linki.“

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas

Prenumeruoti

Sekti laidą