Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Nesąmonių malimo mašina sukasi kaip pasiutusi

2018-06-25, Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Baigiasi birželis, dienos vėl pasileis trumpyn. Vasara, juolab tokia karšta, kokia buvo iki pat Joninių, lyg ir turėtų sumažinti politinių nesąmonių kiekius. Tačiau nesąmonių malimo mašina sukasi kaip pasiutusi.

Ta prasme jau seniai nebuvo tokio birželio, kai per vieną dieną nutiktų tiek daug keistų, gluminančių, o kartais tiesiog gėdą europinei valstybei darančių dalykų.

Kažkas feisbuke taip ir brūkštelėjo: „Na, bet šią savaitę  ir užderėjo. Ilgakasė mūsų Širinskienė su Skardžium lėtą valsą sušoka. Tada sveikatos buratinas sviestuotom rankom nusprendžia, kad privatininkams medikams galas. Visus vėl varys į poliklinikas. Dar peizantai nusprendžia nesilaikyti žodžio, kurį davė valstybė, ir nutaria atskleisti prisipažinusius agentus. Dar „Sodros“ reforma.“

O po to dar sužinojome apie Petro Gražulio nuotykius Palangoje. Ne kasdien juk tokia satisfakcija – rėksmingas kovotojas su abortais ragino savo moterį darytis abortą vos ne iki pat gimdymo.

Apie tai girnos malė į valias. Bet ar žmonės bent kaip nors reagavo į tai, kaip pasikeis mokesčių sistema, „Sodros“ ir privačių pensijų reikalai? Ar kas nors bent išgirdo pusbalsiu ištartą Finansų ministerijos žinutę, kad visų mokesčių per pirmus penkis mėnesius surinkta mažiau, nei valdžia tikėjosi? Ne vieno kurio nors, o visų, ir nors tas nesurinktas skirtumas nėra smarkiai didelis, vis dėlto faktas, kad visų be išimties mokesčių surinkimas atsilieka nuo valdžios numatyto grafiko, nėra tik šiaip sau paklaida.

Ar tai gali pranašauti naują finansinę žiemą? Valdžia, entuziastingai aiškindama, kad naujas mokesčių perversmas neša mums tik maną iš dangaus, apie tai neaiškino. Tarsi svarbiausio metų įstatymo – valstybės biudžeto vykdymas būtų bereikšmis mažmožis.

Pagrindiniai riksmai sklido dėl naujo pasiklausymo įrašų tyrimo raundo. Kultūros komiteto pirmininkas nori tirti konservatorius ir pačią Prezidentę.

Artėja rinkimai – ši tema yra tokia dėkinga valdantiesiems ir tokia pikantiška rinkėjams, kad beveik neįmanoma atsispirti pagundai sutriuškinti vienintelius gyvus likusius politinius oponentus. Iš kurių valdantieji dar užsimojo atimti savo naudai valdiškus pinigus už praėjusių rinkimų rezultatus.

Bet ar mums tie dalykai bent kiek labiau rūpi? Atrodo, kad lietuvių fatalizmas yra pasiekęs tokias aukštumas, jog daugumai šiandien yra nusispjauti net į tai, kokie kitąmet bus mokesčiai. Valdžia sako, kad  visiems bus geriau, tai ir tiki. Ir tikės iki pirmos algos pagal naujuosius mokesčius.

„Dabar politikai visokius dalykus sprendžia, o žmonės tik išsižioję klauso, kas vyksta“, vakar delfi.lt duotame interviu stebisi iš Amerikos į Lietuvą sugrįžęs kunigas Antanas Saulaitis. Pasak jo, ypač stebinantis pavyzdys – mokslo metų pratęsimas.

Apie tai buvo pranešta mokslo metų pradžioje, o juk normalūs žmonės pasaulyje tokius sprendimus suplanuoja prieš trejus ar penkerius metus. Dabar sako – nuo kitų metų mokslo metai dar pailgės. „Kažkas ne taip su lietuviais,  – sako kunigas Saulaitis. – Nes didžioji sesuo ministrė daugiau žino už tuos, kurie augina vaikus. Aš sakau labai žiauriai, bet žmonės jaučiasi taip lyg neturėtų jokios įtakos. Įtakos gali turėti tik jei pažįsti mero pusbrolį, verslininką, advokatą ar kažką kitą. O su eiliniu žmogumi nesiskaitoma ir tai yra baisu.“

Kodėl taip yra? Kodėl net pati bukiausia valdžia dažniausiai sugeba visus pastatyti prieš  jau įvykusį faktą? Ar tikrai taip yra tik todėl, kad, kaip teigė kunigas Antanas Saulaitis, sovietai viską užnuodijo – visą bendruomeniškumą, kuris pasaulyje labai svarbus?

Kiekviename teiginyje visada yra dalis tiesos. Nėra reikalo ginčytis su mielu kunigu Antanu, bet ar ne per daug mes visko vis dar nurašome ant okupacijos? Juk gera pusė lietuvių jau daugiau laiko praleido nepriklausomoje Lietuvoje, nei gyveno komunistinėje imperijoje, o daugybė jaunų žmonių, kurių vyriausiems artėja trisdešimtmetis, apskritai negyveno nelaisvėje?

Vienas iškiliausių pasaulio intelektualų filosofas Noamas Chomsky yra suformulavęs 10 būdų, kurių dėka valdžia sugeba atitraukti žmonių dėmesį nuo svarbiausių ir ypač valdžiai nemalonių problemų.

Kokie yra tie Noamo Chomsky‘io būdai?

Pirmasis bet kurios visuomenės valdymo būdas – dėmesio atitraukimas nuo svarbių problemų ir sprendimų.

Tai daroma prikemšant informacinį lauką nereikšmingais pranešimais. Pavzydžiui, kokio nors baltų tikėjimo pavertimas tradicine religija, dėl ko viešame lauke iškart užsiplieskia aistros.

Antrasis būdas – kurti problemas, o po to siūlyti jų sprendimo būdus. Kiek tokių dalykų jau matėme ir kiek dar matysime?

Trečiasis būdas – stumti nepopuliarias priemones pamažu. Diena po dienos, metai po metų. Ar ne tai daro dabartinė Seimo dauguma kasdien? Savaime suprantama, ne laisvės indeksą didindama.

Ketvirtas būdas – vykdymo atidėjimas. Tai reiškia, kad valdžia nuolat kalba apie sprendimus, kurie yra „skausmingi ir būtini“, bandydama iš anksto pasiekti piliečių sutikimą ar bent susitaikymą dėl nemalonių priemonių įgyvendinimo ateityje.

Kaip sako Chomsky, tai pavyksta, nes dauguma žmonių yra linkę puoselėti naivias viltis, kad „rytoj viskas pasikeis į gera“ ir kad tų aukų, kurių iš jų reikalauja valdžia, ateity kažkaip pavyks išbengti.Tokiu būdu valdžia įtikina žmones susitaikyti su likimu – nuolankiai priimti tai, ko reikia valdžiai.

Penktasis būdas – su tauta kalbėti kaip su mažais vaikais.

Daugumoje valdžios atstovų pasisakymų, skirtų plačiosioms masėms, naudojamos tokios prielaidos, personažai, žodžiai ir intonacijos, tarsi jie kalbėtųsi su moksleiviams, kurių vystymasis yra sutrikęs.

Kodėl naudojamos infantilios kalbinės konstrukcijos? Jei kas nors kreipiasi į žmogų taip, tarsi jam būtų tik dvylika metų, ir žmogaus reakcija dažniausiai būna nekritiška – vaikiška, infantili. Iš anksto naivūs samprotavimai ir primityvios tiesos politikų kalbose yra skirtos publikai, kuri jau yra apdorota anksčiau išvardytais metodais.

Ar reikia aiškinti, kas kalba maždaug taip: tokių atvejų, kai ūkininkai aria svetimą žemę, yra tūkstančiai, šimtai tūkstančių; frakcija vieninga kaip niekada, ai, pamiršau deklaruoti tą milijoną, automobilį, kotedžą?

Šeštasis būdas – taikytis į emocijas, o ne racionalų mąstymą.

Taikymasis į klausytojų emocijas skirtas blokuoti žmonių gebėjimą racionaliai mąstyti. Kita vertus, emocinio faktoriaus naudojimas leidžia atverti kelius į žmogaus pasąmonę siekiant jam įdiegti norimas mintis, baimes ir nuogąstavimus arba  tam tikrus elgesio modelius. Emocijos visada – logikos priešas.

Septintas būdas – pataikauti tamsuoliškumui ir vidutinybėms.

Aštuntas būdas – skatinti žmones būti vidutinybėmis. Visais būdais stumti mintį, jog būti buku, neišauklėtu ir vulgariu dabar yra madinga. Skandalai, burtai ir magija, abejotinos prabos humoras ir visokios populistinės akcijos – viskas tinka tam, kad žmonės neturėtų galimybės lavinti savo mąstymo.

Devintas būdas – stiprinti žmonių asmeninės kaltės jausmą. Priversti žmogų įtikėti tuo, kad tik jis pats yra kaltas dėl savo nelaimių, nes yra riboto proto, gebėjimų ir neįdėjo reikiamų pastangų. Savo kalte įtikėję žmonės užsiima savinieka, kuri sukelia amžiną prislėgtumo būseną, skatinančią nieko nekeisti ir nedaryti.

Dešimtas būdas – apie žmones žinoti daugiau nei jie patys žino apie save. Biologijos, neurobiologijos ir taikomosios psichologijos laimėjimai tai jau leidžia. Žmones tampa vis lengviau valdyti.

Ar radote panašumų į mūsų valstiečių metodus? Taigi.

Žinoma, Chomsky‘io įžvalgas derėtų vertinti itin kritiškai ir nepamirštant, kad jis yra kairysis mąstytojas. Tačiau tai, kad kai kurie jo aprašyti metodai labai primena tokių veikėjų kaip Karbauskis, Uspaskichas ar Paksas kalbėjimą ir veikimą, irgi šį tą sako.

Ar įmanoma atsispirti tokiam žmonių pavertimui depresuojančia avių banda?

Grįžtu prie kunigo Antano Saulaičio žodžių. Pavyzdžiui, Nyderlanduose vis kartojama, sako kunigas, kad mes neturime žemės išteklių, visokių iškasenų, bet mūsų didžiausias lobis yra žmonės. O ar kada nors Lietuvoje girdėjote pasakymą, kad mūsų didžiausias turtas yra žmonės?

Niekas to Lietuvoje nesako, į savo paties klausimą atsako Antanas Saulaitis.

Na, gal beveik niekas. Kažin kodėl?

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai