Lietuvos politika – kaip Lietuvos futbolas
Kaip mes, lietuviai, darome politiką? Belekaip darome. Kaip išeina. Bet mes nekalti. Kartais kaltas būna blogas oras, o kartais vienintelis karinis lėktuvas, kuris sugenda.
Štai vakar Latvija iškilmingai minėjo savo valstybingumo šimtmetį. Latvijos šimtmečio minėjime turėjo dalyvauti ir Lietuvos delegacija, vadovaujama Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Kaip jau žinoma, Prezidentė taip ir nepasiekė Rygos – sugedo Karinių oro pajėgų lėktuvas „Spartan“.
Atstumas iki Rygos – mažesnis nei iki Klaipėdos. Ar Prezidentė, sužinojusi apie lėktuvo gedimą, negalėjo nuvažiuoti į Rygą automobiliu? Tikriausiai galėjo, bet, ai, kam tas vargas? Oro uoste Grybauskaitė sukūrė klipą latviams ir išvažiavo namo.
Kažkoks mokyklinis fatalizmas su kaimynų šimtmečiais išėjo.Maždaug kaip tinginiui mokiniui su eiline neišmokta pamoka, nes, ai, elektra vakar dingo. Gal ir iš tiesų dingo, bet kad ne pirmas kartas, tai kas bepatikės?
Prieš tai Prezidentė neišskrido į Tartu, kur ketino pasveikinti estus su jų valstybės šimtmečiu. Kelionę sutrukdė blogos oro sąlygos.
O prieš savaitę nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį minėjo Lenkija. Bet Varšuvoje vykusiose iškilmėse Lietuvos Prezidentės taip pat nebuvo. Į Lenkijos šimtmetį Prezidentė neskrido, nes neva lenkai nieko ten nekvietė, nors tikrai nebūtų išvarę. Juolab, kad Lenkijos Prezidentas Andrzejus Duda Lietuvos šimtmetyje Vasario 16-ąją dalyvavo.
Į Latvijos Šimtmetį Prezidentė nusprendė skristi, bet sutrukdė lėktuvo gedimas. Kad taip gali atsitikti, buvo didelė tikimybės. Turbūt vienintelis dar paskraidantis Karinių oro pajėgų itališkas lėktuvas „Spartan" jau senokai daugiau laiko praleidžia žemėje nei danguje. Ar reikia stebėtis, kad jis sugedo kaip tyčia tada, kai jo labiausiai reikėjo? Tai gal iškart kelionę į Rygą reikėjo rinktis automobiliais? Į Klaipėdą juk Prezidentė neskraido.
Pašalinis stebėtojas galėjo susidaryti įspūdį, kad Prezidentė pernelyg nenusiminė dėl to, kad niekur su ta baisingai ūžiančia ir nuolat gendančia skraidykle skristi nereikės ir ji ramiai nuvažiavo namo.
Faktas, kurio dabar jau neįmanoma paneigti – Lietuvos vadovė nedalyvavo nė viename iš trijų kaimyninių šalių šimtmečių parade.
Ką turim?
Pavargusi Prezidentė. Pavargusi Lietuvos užsienio politika. Pavargusi Lietuvos valstybė. Lietuvos Respublika – kaip tikra šimtametė, kuriai geriausia vieta yra
Gyvenimas eina sau, politikai – irgi sau. Štai Vyriausybė vis skelbia karą kainoms, tačiau net ir valdiškos prognozės jau mums sako, kad nuo naujųjų daugiau mokėsime ir už dujas, ir už elektrą.
Kitąmet elektra bus brangiausia per pastaruosius penkerius metus – gyventojams elektra kainuos 15 proc. daugiau nei šįmet. Gamtinės dujos brangs gal net penktadaliu. Nes rinkose elektra brango beveik 40 procentų. Brangsta ne tik elektros energija, bet ir jos perdavimas.
Žinoma, jei brangtų tik dujos ir elektra, tai dar būtų pusė bėdos. Kiek čia tos elektros reikia?
Bet jei brangsta elektra ir dujos, tai reiškia, kad iškart brangsta ir duona, ir visi maisto produktai, ir kas tik nori. O juk dar brangsta ir visos kitos žaliavos – jau metai kaip kyla naftos kainos. Šįmet staigiai pakilo grūdų kainos, brangsta pieno žaliava. Auga atlyginimai, o tai taip pat kelia kainas – pirmiausia paslaugų.
Taigi, kas man iš to premjero vaučerio ir iš tos Skvernelio kaip kainų mažintojo garbės, jei elektra brangs 15 proc., o dujų kaina net penktadaliu jau po Naujųjų man didės?
Visos Lietuvos vaučerizacija eina šuniui po uodega. Ką tokiomis sąlygomis realiai galėtų padaryti Vyriausybė? Jau ne mažindama kainas, o bandydama bent pristabdyti kainų augimą dėl rinkos pokyčių?
Ko gero, vienintelis realus būdas yra sumažinti PVM maisto produktams.
Pavyzdžiui, valdžia gali padaryti kaip Lenkijoje – sumažinti PVM maistui iki 5 procentų.Taip dar ir neišvežtume pinigų pirkdami maisto produktus Suvalkuose.
Bet tai išgirdusi Vyriausybė ir premjeras kaip užsukti kartoja, kad tai maisto kainų vis tiek nesumažintų. Vyriausybės narių mąstymas yra mažų mažiausiai keistas.
Paprastas kaip dukart du net 16 proc. mokesčio nuėmimas nuo kainos jiems kainų nesumažintų, o štai kažkoks vaučeris, kurio laukia sudėtinga administravimo kebeknė ir kurio žmogus turės važiuoti iš pradžių į paštą, o po to dar ir į tik vieną vaučerius priimančią krautuvę, kažkodėl tai sumažins? Kuria vieta jie galvoja?
Bet kaip sako menko protelio meškiukas Mikė Pūkuotukas, iš viršaus viskas gali atrodyti kitaip.
Kad ir kaip ten būtų, šeštadienį kalbėdamas konservatorių taryboje profesorius Vytautas Landsbergis išsuko įdomią mintį, kad „kitas Seimas bus Racionalus Seimas“. „Racionalesnis už šitą, deklaratyvų, triukšmaujantį ir kerštaujantį už kažką. Galbūt kerštaujantį už savo nesugebėjimą ir nesusigaudymą“, – kalbėjo konservatorių garbės pirmininkas.
Ar pati tokia mintis dėl būsimo racionalaus Seimo turi kokį nors racionalų pagrindą? Iki šiol praktiškai kiekvienas naujas Seimas būdavo vis blogesnis už prieš tai buvusį. Ir kuo žmonės prieš rinkimus turėdavo daugiau lūkesčių, tuo Seimas išeidavo blogesnis.
Atmintinai iškaltos mantros, kad užtektų įtikinti ateiti balsuoti jaunimą, ir viens du į Seimą bus pririnkta protingų, išsilavinusių, išmanių. Bet jaunimas ateina, įvyksta rinkimai, pirmi keli Seimo posėdžiai, ir staiga visi vėl pamato, kad tarp jaunų ir naujų kvailių procentas yra lygiai toks pats, tik atsakomybės Seimo salėje – dar mažiau.
Šia prasme mūsų politiką galima lyginti tik su Lietuvos futbolo rinktine ir visa futbolo sistema.
Lygiai taip pat, kaip ir prieš kiekvieną naujo Seimo kadenciją, taip ir prieš kiekvieną naują Europos ar pasaulio atranką atgydavo futbolo gerbėjų viltys, kad štai dabar viskas bus kitaip. O jei dar iš pradžių pasiekiamos kokios lygiosios su antraeile futbolo valstybe ir net įmušamas įvartis, tai išvis euforija.
Bet paskui vėl viskas būna kaip visada. Su kiekviena atranka – vis blogiau ir blogiau. Prieš UEFA Tautų lygą pirmą kartą jau ir lūkesčių nebebuvo.
Dabar Lietuvos futbolininkai jau tik išiminėja kamuolius iš savų vartų. Paprasčiausiai nebeturime žaidėjų.
Futbole daugmaž visi supranta, kodėl geriau būti jau nebegali. Senoji žaidėjų ruošimo sistema sunaikinta, o naujos niekas ir nekūrė. Futbolo bazės – apverktinos. Klubai silpni. Žiūrovų nebėra. Kadangi futbole sukasi dideli pinigai, futbolas iš pat pradžių aplipo prastos reputacijos veikėjais. Kurie rūpinasi savimi futbole, bet ne Lietuvos futbolu.
Lygiai tas pats dedasi ir politikoje. Tai ar suprantame, kokia nereali yra viltis po dvejų metų turėti racionalų Seimą?
Politika, kaip ir futbolas, taip pat yra aplipusi prastos reputacijos veikėjais. Politiniai klubai – partijos – silpnos, o gerų žaidėjų kasmet vis mažiau. Net didžiausios partijos varžybose dėl Prezidento posto į aikštę išleidžia nepartinius. Rinkėjai vis abejingesni šiai itin svarbiai visuomenės veiklos rūšiai.
Tačiau jei futbole visi – tiek federacija, tiek klubai, tiek žiūrovai – norėtų turėti gerų žaidėjų, tai politikoje net ir to nėra. Čia visiems reikia ne gerų žaidėjų, o tik lojalių. Net ir rinkėjams iš esmės reikia amžinų politinio kamuolio trintukų ir pažadukų.
Kalbant futbolo terminais, patologinis melagis politikoje visada yra garantuotas dėl vietos startinėje partijos sudėtyje. Į kurią, priešingai nei futbole, gali ateiti tiesiai iš gatvės ir – nepaisant to, kad nežinai net pagrindinių politikos taisyklių – be jokių trenoruočių gali ketverius metus žaisti A lygoje.
Politika ypač staigiai ėmė važiuoti žemyn po to, kai partijoms buvo garantuotas valstybinis finansavimas. Korupcija tik dar labiau išaugo, o politikų atskaitomybės ir atsakomybės išvis nebeliko.
Kam dabar atsiskaito politikai? Dievo teismo jie niekada nebijojo. Partijos – kišeninės ir savo prigimtimi hierarchinės, o rinkėjas toli ir neišrankus. Jei anksčiau partijų elitasi dar kiek prisibijojo verslo, nes tas ypač apdovanotiems galėjo nebeduoti kitiems rinkimams pinigų, dabar politikai nieko nebebijo. Pavyzdžiui, jie net didžiuojasi tuo, kad su verslininkais nebesusitinka. Pasakyk tu tai vokiečių politikui, ką jis tau pasakys?
Žmogus, kuri nebijo nei Dievo, nei žmonių teismo ir dar kasmet gali paskirstyti po 10 milijardų eurų, yra toks pat pavojingas gyvybei kaip granata be saugiklio. O granata be saugiklio negali būti racionali.
Taip ir išeina, kad ištari “Seimas”, o matai Rumunijos, Juodkalnijos ir net Farerų žvejų spardomą Lietuvos futbolo rinktinę. Žiūri, kaip mūsų vartininkas išima iš vartų dar vieną kamuolį, o matai Seimą, Vyriausybę ir visa kita.
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės