Kuo durniau – tuo politiškiau
Politikos malūno sparnai sukasi nesustodami.
Į vietinį voljerą kažkelintą kartą sugrįžo nušvitimą patyręs ir vartoti užrišęs Viktoras Uspaskichas. Aplamdytas Kėdainių kniazius žada reanimuoti Darbo partiją.
Iš socialdemokratų ir konservatorių partijų pašalinti Druskininkų ir Lazdijų kunigaikščiai su krepšinio treneriu Tomu Pačėsu priešaky kuria Regionų partiją. Gediminas Kirkilas su Živilė Pinskuviene savo partiją jau įkūrė.
Premjeras Saulius Skvernelis advokatauja Putinui. Turime Vyriausybės vadovą, kuris nuosekliai ragina „atnaujinti“ kontaktus su agresore Rusija ir abejoja, ar tai Rusija nuodijo Sergejų Skripalį. Bet tai nesutrukdo Skverneliui su Širinskiene apkaltinti Andrių Kubilių ir visus konservatorius pataikavimu Kremliui ir Vladimirui Putinui.
Matyt, kad atrodytų kuo durniau. Jeigu pas mus politikoje kas nors išeina ar atrodo nedurnai, tai jau kaip ir negalima vadinti politika.
Du konservatoriai, du buvę Lietuvos ambasadoriai Jungtinėse Valstijose Vygaudas Ušackas ir Žygimantas Pavilionis paskelbė apie savo dalyvavimą Prezidento rinkimuose. Bet prieš tai vienas kitam kibo į atlapus televizijos eteryje.
Matyt, taip pat tik todėl, kad būtų išlaikyta žanro klasika – kad startas atrodytų kuo durniau.
Sekantis klausimas?
Tokiu atveju nutaisiusi medinį veidą paprastai ištardavo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotoja. Kuri Lietuvos politikai galėjo duoti šitiek daug neprilygstamo durnumo. Ir kurios pėdsakas dėl “force majeure” aplinkybių, o ypač dėl nupirktos žiniasklaidos priešiško veikimo nutrūko dar nespėjus jo kaip reikiant įspausti šalia paties Karbauskio batų.
Bet šventa vieta tuščia ilgai nebūna. Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius pagal receptą „kad ir nežmoniškai bile kitoniškai” kepa įstatymo projektus kaip blynus.
Nespėjo visi pasijuokti iš jo pristatyto svarbaus įstatymo projekto apie tai, kad visus erotiką žadinančius daikčiukus reikia išimti iš prekybcentrių, o ūkio ministras ir vėl Seimo tribūnoje.
Vyriausybė siūlo uždrausti mažmeninę prekybą prekėmis, kuriomis iškraipomi Lietuvos istoriniai faktai, menkinama Lietuvos istorija, nepriklausomybė, teritorinis vientisumas ar konstitucinė santvarka“.
Ūkio ministras, pristatęs pataisas Seime, pabrėžė, kad jos teikiamos atsižvelgianti į institucijų, atsakingų už valstybės saugumą, informaciją, nes prekyboje atsirandą prekių, „kurios nesuderinamos su mūsų valstybės interesais ir galbūt juos pažeidžia“.
Matyt, kad ir tai padaryta, kad būtų kuo durniau. Dar durniau atrodo tai, kad jaunasis ūkio ministras skautiškai raportavo, jog pataisoms pasirinktos „bendresnės formuluotės“.
Nereikia būti teisininku, kad suprastum: kuo įstatymo formuluotė bendresnė, tuo plačiau šį įstatymą galima taikyti.
Rusijoje toks įstatymas jau seniai veikia – jis padėjo užgniaužti žodžio ir spaudos laisvės likučius. Tai visuotinai ir plačiai taikoma prieš Putino režimo kritikus.
Kada valstietiškos Vartotojų teisių įstatymo pataisos bus pradėtos taikyti prieš Karbauskio ir Skvernelio kritikus?
Pavyzdžiui, knyga taip pat yra prekė. Ar įstatymas bus skirtas tam, kad demokratinė Lietuvos valstybė jau netrukus ims drausti knygas?
Visi iškart prisiminė Rūtos Vanagaitės knygą „Višta strimelės galva“. Ši ir kitos Vanagaitės knygos po jos bjaurių pasisakymų apie legendinį partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą buvo išimtos iš prekybos ir atiduotos pačiai autorei.
Tačiau viena, kai tai padaro privati leidykla, kaip tai buvo šiuo atveju, ir visai kas kita, kai tai darytų teisine ir demokratine save vadinanti valstybė.
Kad ir kaip man nepatinka Vanagaitės nuomonė apie Ramanauską-Vanagą, cenzūros įvedimas negali būti pateisintas net pačiais geriausiais ketinimais. Gerais norais ir kelias į pragarą grįstas.
Todėl, kad iš pradžių, plojant doriems žmonėms, bus uždrausta Vanagaitė, o po to, tik jau be plojimų, ta pati valdžia lygiai taip pat užkimš gerkles savo kritikams.
Vienam Lietuvos istorijos menkinimas yra Antano Smetonos kritika už jo pabėgimą iš šalies atsisakius priešintis okupantui. Kitam – užsiminimas apie lietuvių baudėjų bjaurų dalyvavimą žudant Lietuvos piliečius žydus. O kas bus tas arbitras, kuris nustatys, kur menkinimas, o kur ne?
Arbitru neabejotinai taps valdžia. Ar jūs tikrai norėtumėte, kad apie tai, kas yra mūsų istorijos menkinimas, spręstų Karbauskis, Širinskienė, Kepenis ir Skardžius?
Klausimas visiems turėtų būti retorinis. Žodžio ir spaudos laisvė yra tai, ką iš valstybės laisvės gavo visi lietuviai. Nepriklausomai nuo to, turtingas yra žmogus ar vargšas, kairysis tu ar dešinysis, ar tau patinka demokratija, ar esi Putiną garbinantis naudingas idiotas, žodžio ir spaudos laisvės padeda tau būti laisvu žmogumi.
Lygiai taip pat gražiai žodžio ir spaudos laisvės parodo aplinkiniams, kai žmogus nužmogėja. Pavyzdžiui, kaip tai visu gražumu atskleidė garsus profesorius Saulius Čaplinskas. Kuris sveikatos apsaugos viceministro kabinete leido sau paniekinamai kalbėti apie ŽIV infekuotus ir priklausomybę turinčius asmenis ir įžeidinėti interviu imančią merginą, kai ėmė klausinėti ją intymaus gyvenimo smulkmenų.
Jei ne Konstitucijos garantuota spaudos ir žodžio laisvė, niekas taip ir nebūtų sužinojęs, kokios menkos sielos yra žmogus, jau tris dešimtmečius vadovaujantis Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrui.
Panašu, valstiečiams šios laisvės vis mažiau bepatinka – jas stengiamasi užraukti visais būdais ir negailint pinigų.
Štai prieš kelias dienas paaiškėjo, kad žemės ūkio ministras Bronius Markauskas naudoja savo gerui kelių kaimynų žemę.
Valstiečių rėmėjas pasakytų – kiek ten tos žemės – nėra nė dviejų hektarų. Tačiau ar būtinai reikia pavogti milijoną, kad būtum pavadintas vagimi?
Ministras, be savininkų žinios, paėmęs ir naudojęs savo labui svetimą žemę, yra vagis. Bet kurioje šalyje toks ministras jau nebebūtų ministru, nes vagiantis ministras kompromituoja ir Vyriausybę, ir premjerą. Tačiau premjeras Skvernelis, paklaustas apie Markausko atstatydinimą, pareiškė, kad tai esantis tik šeimos reikalas.
Šeimos reikalas čia būtų tik tuo atveju, jei kalbama apie orginizuotų nusiklatėlių gaują, vardu, tarkim, „kaurbauskiniai“. Bet šįkart ne apie tai.
Taip jau sutapo, kad tuoj po tokio premjero pasisakymo paskelbta žinia, jog Žemės ūkio ministerija savo reklamai per kelerius metus skirs net 6 mln. eurų.
Tai, žinoma, tik sutapimas, bet labai nejaukus sutapimas. Juolab, kad už postą feisbuke ministerija atseikės net 100 eurų. Už straipsnį – 400 eurų, už vieną „kliką“ – 36 centus.
Tai – kosminiai pinigai ne tik Lietuvai. Net galingiausi Vokietijos ar Ispanijos leidiniai daugiau kaip 300 eurų už tekstą autoriams įprastai nemoka. O čia šimtu eurų tik už porą pastraipų feisbuke!
Ar kas nors abejoja tuo, kad šie pinigai bus panaudoti valstiečių ir paties ministro mundurui balinti? Pinigai tokie dideli, kad, labai norint, jais galima būtų užčiaupti didžiają dalį kritikos visoje šalies žiniasklaidoje.
Kaip tai jau yra padaryta, pavyzdžiui, Aplinkos apsaugos ministerijos. Ar dažnai girdite ministro Kęstučio Navicko kritiką? Taigi, kad dozuotai, nors šis ministras irgi jau turėjo būti atstatydintas.
Klausimų kelia ne tik tai, kad Žemės ūkio ministerija permokėjo už būsimas paslaugas. Sutartis ministerija dėl viešinimo pasirašė su didžiausią kainą pasiūliusiomis įmonėmis, kurios turi vos po vieną darbuotoją.
Ar gali būti, kad 6 milijonus susižers artimos valstiečių partijai įmonėlės ar, kaip pasakytų, premjeras Skvernelis, „šeima“?
Bet yra ir svarbesnių klausimų, nei tai, kas laimėjo ministerijos konkursą ir kodėl šitaip taškomasi mokesčių mokėtojų pinigais.
Šie klausimai vis dažniau skambės kaip varpas, kuris skambina kiekvienam iš mūsų.
Pavyzdžiui, ar ne per daug reklamos pinigų ima skirstyti valdžia?Ar nuožmus atskirų reklamos rūšių uždraudimas, grindžiamas viešuoju interesu, nėra tik prastai užmaskuotas valdžią turinčiųjų noras pakirsti laisvos žiniasklaidos egzistencinius pagrindus, paversti ją priklausoma nuo valdžios pinigų? Ar tai nekelia pavojaus, kad žodžio ir spaudos laisvė bus siaurinama be jokių įstatymų pataisų, o tik panaudojant mūsų pačių suneštus pinigus?
Žiniasklaidos priemonė, prileista prie šių milijonų, labai dažnai yra pirversta prarasti žadą ar prikąsti liežuvį bent jau tada, kai tyla reiškia pritarimą skardžiams ir basčiams.
Jūs sunkiai dirbate ir mokate didelius mokesčius, o kažkas ima ir paima jūsų 6 milijonus tik tam, kad kaimynų žemę kaip savo naudojantis ministras nebūtų pavadintas vagimi. Ar jums tai vis dar patinka?
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės