Kraunasi...

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Atsisiųsti

Krepšinis, tretieji „valstiečių“ metai, rinkimai ir LGBT vėliava

2018-09-10, Pirmadienis 07:40

Rimvydas Valatka

Ruduo toks gražus, saulės šįmet tiek daug, kad gali taip nutikti, jog šiltasis metų laikas be pertraukos užtruks kone penkis mėnesius.Todėl net tie, kurie linkę rinktis rūpintojėlio pozą, galiausiai numoja ranka – ai, dar pasidžiaugsiu šiluma, ateis ruduo – tada prisirymosiu.

Tačiau ir politinis, ūkinis, socialinis, sportinis kalendoriai nelaukia – kala savo įprastas darbotvarkes, nepriklausomai nuo saulės.

Įvykis Nr. 1 – Prezidento rinkimų kampanija ir populizmo lenktynės skelbiamos atidarytos. Vos po kelių valandų Seimas vardan tos Lietuvos sugiedos „Tautišką giesmę“ – šiandien Seimo sesijos pradžia. Taigi jau du be galo svarbūs įvykiai.

Įvykis Nr. 3 – išvis neeilinis. Popiežiaus Pranciškaus vizitas. Kažkoks labai netgi simboliškas. Viena vertus, ką tik, rugsėjo 4-8 dienomis sukako 25-eri metai nuo pirmojo popiežiaus – Jono Pauliaus II – vizito į Lietuvą.Kita vertus, Seimo valdančiajai daugumai vadovauja lyg ir koks oficialus pagonis.Ir nors perlenktume lazdą sakydami, kad vyksta Lietuvos dekristianizacija, bet nepaneigsi ir fakto, kad pagonybės ir barbarybės pamėklės pastaruoju metu aktyviai keliamos ant valstybės pjedestalo.

Įvykis Nr. 4 – Lietuvos krepšinio rinktinė pradeda antrą kovų etapą dėl patekimo į pasaulio krepšinio čempionatą. Dar visai neseniai tai neabejotinai būtų įvykis Nr.1. Bet dabar nebėra. Rinktinės rungtynės nebėra įvykis Nr.1 niekam – nei krepšininkams, nei krepšinio valdžiai ir bendruomenei, nei žiūrovams.

Turbūt seniai taip bebuvo liūdna žiūrėti, kaip ir kas žaidžia už Lietuvos rinktinę. Vilniaus vaikai – tarsi ant juoko – buvo pasiųsti pabėgioti už rinktinę su tikra Suomijos rinktine.

Gavo į skudurus su skambučiais. Ne tie vaikai – jie tikrai nekalti, o Lietuvos krepšinis Helsinkyje gavo į skudurus taip, kaip dar niekada nebuvo gavęs. Vakar jau ne vaikai, bet tarsi tikra rinktinė Vilniuje beviltiškai atsiskaičiavo 17 taškų nuo taip pat ne geriausios sudėties latvių. Apytuštėje salėje.

„Armani“ „Panathinaikos“ ir kitos Europos komandos visus lietuvius išleidžia į rinktinę, o „Kauno „Žalgiris“ – tik vieną. Pasiteisinimas – žalgiriečiai įtemptai ruošiasi sezonui. Bet juk ne tik „Žalgiris“ – visos Europos komandos taip pat įtemptai ruošiasi naujajam sezonui. Tai kelintoje vietoje Kauno „Žalgiriui“ yra Lietuva?

To paties vakar, matant, kaip vienas latvių centriukas apšokinėja mūsų vidurio puolėjus ir žinant, kad į rinktinę net kviestas nebuvo Donatas Motiejūnas, galima būtų paklausti ir rinktinės trenerio.

Bent jau kol kas toks įspūdis, kad italams iš Milano „Armani“ Lietuva yra aukščiau nei pačios Lietuvos krepšinio žmonėms.

O kažin kelintoje vietoje bus Lietuva šioje Seimo sesijoje? Valstiečių valdžia jau netrukus pradės trečiuosius savo kadencijos metus. Taip jau susiklostė, kad Lietuvoje tretieji metai visada yra patys pavojingiausi demokratijai, asmens laisvėms ir pačiai valstybei.

Ypač tokiuose seimuose, kuriuose yra daug politikos naujokų. Per pirmuosius dvejus metus jie jau apsitrynė valdžios koridoriuose, pajuto valdžios kraujo skonį. O kadangi kadencijos pabaiga dar atrodo labai toli, tai daugumai valdančiųjų regisi, kad jie čia bus amžinai.Todėl mano galintys daryti, ką tinkami.

Seimo daugumos lyderis šį rudenį ir žiemą žada daug visokių parlamentinių tyrimų. Tai galima numanyti, kad sąskaitų suvedinėjimas Seime tikrai bus ne paskutinėje vietoje.

Prezidentė sako, kad tai valdančiųjų ir opozicijos karas. Dalia Grybauskaitė pabandė taikyti abi puses. Bet Karbauskis neslėpdamas pademonstravo, kad jos stiprybės laikas baigėsi.

Bet tai tikrai nėra politikų karas. Visuomenei būtų tik į naudą, jei tai būtų karas – nuolatinė įtampa tarp valdžios ir opozicijos. Tik nėra jokio karo. Kai šitas Seimas įvedinėja naujus draudimus – abiejose jo pusėse kyla maždaug tokio pat dydžio rankų miškas.

Apskritai kalbant, tie būsimi parlamentiniai tyrimai, apie kuriuos kalbėdamas džiaugsmo neslepia Karbauskis, yra tik desperatiškas į valdžią patekusių totalių nevykėlių bandymas praeityje iškapstyti kažką tokio, kas nustebintų publiką. O drauge ir juos pačius kažkaip išaukštintų.

Tik ar tai dar gali nustebinti visko mačiusią Lietuvos publiką? Gal kartais kokiam miesčioniui kaime ir įdomu minutę kitą užmesti akį į tai, ką kieme ar diendaržyje iškapstė kokia višta. Bet surask tu man žmogų, kuris vištų kapstymąsi ant seniai pamiršto mėšlyno ištvertų stebėti dieną, o po to dar ir kitą, savaitę, mėnesį, metus?

Žmonės Lietuvoje yra pakankamai sveiko proto. Vištų kapstymąsi ant mėšlyno jie palieka etatiniams reporteriams ir neetatiniams influenceriams bei tokiais besidedantiems.

Plačiajai publikai keršto akcija tiems, kurie kada nors kaip nors įžeidė kolchozo pirmininko Česlovo Karbauskio jaunėlį sūnų ar kokį Stasį Jakeliūną, nėra pirmojo būtinumo prekė. Kad ir kaip iš kailio nertųsi Karbauskis ir jo ištikimoji teologė.

Tuo metu Prezidento rinkimai publikai yra daug įdomesni. Jau vien todėl, kad išrenkamas vienas vienintelis. Mis Lietuva rinkimai juk visada išjudina – ir tuos, kurie mėgsta tokius konkursus, ir tuos, kurie jų pakęsti negali.

Ką parodys šie Prezidento rinkimai? Tai, kad partijos neturi nė vieno tikro lyderio?

Bet juk net ir dabar net arkliui aišku, kad neturi. Jei netikite, palyginkite Ramūną Karbauskį ar Saulių Skvernelį su Valdu Adamkumi – jų laikyseną, kokiomis kategorijomis mąsto ir kalba, koks jų pasaulio ir Lietuvos pasaulyje matymas, politikos, kultūros ir kitokį akiratį, pagaliau kalbų mokėjimą. Ar bekils po klausimų?

Kai kas rimtai svarsto, kad kitąmet vyksiantys savivaldybių tarybų, Prezidento ir Europos parlamento rinkimai parodys, koks gali būti realus Lietuvos užvaldymas pagal Naisių planą.

Nieko naujo jie ypatingo neparodys. Prezidento rinkimai bus kelių asmenybių, beveik nesusijusių su partijomis, kova. Tuo metu savivaldybių tarybų ir Europos parlamento rinkimai yra proporciniai, o šioje srityje valstiečiai niekuo negalėjo pasigirti ir praėjusiuose Seimo rinkimuose, kai jie galiausiai triumfavo.

Kažkoks indikatorius gali būti tik merų rinkimai. Štai jei Karbauskiui pavyktų savo merus pasodinti Vilniuje, Klaipėdoje ir dar keliuose didžiuosiuose miestuose, tai gal ir būtų ženklas, kad Lietuva užvaldyta.

Kaip dažniausiai nutinka Lietuvoje, svarbiausi demokratijai, žmogaus teisėms ir kiekvieno iš mūsų saugumui dalykai lieka už kadro.

Tiesa, daugumai iš mūsų atrodo, kad tokie dalykai, kaip, pavyzdžiui, durų padeginėjimai name, kuriame pakabinta vaivorykštinė LGBT vėliava, yra dėmesio neverta smulkmena. Bet jei taip pabandytume pamąstyti apie šį įvykį nors šiek tiek atitrauktai, ką gautume?

Ar įsivaizduojate, kokia nepaykanta kitokiam turi degti žmogus, kad, pamatęs vėliavą balkone, eitų į tą namą deginti durų? Tam reikia atlikti daug parengiamųjų darbų – sužinoti durų kodą, susirasti ir atsinešti benzino, rizikuoti savo ir kitų žmonių sveikata, net gyvybėmis – yra juk Lietuvoje buvę ir tokių pavyzdžių, kai padegus duris užsidegdavo visas butas, ir sudegdavo žmonės.

Koks supuvęs ir tikriausiai nesenas, bet jaunas turėtų būti toks žmogus? Kokia košė turėtų virti jo galvoje, kad, metęs viską, jis eitų rengti tai, ką iš esmės turėtume įvardyti kaip pogromą?

Pogromas, kad ir koks menkas jis būtų, griauna europinės laisvos, teisinės visuomenės pamatus. Bet kurioje Europos šalyje į neapykantos kitokiam padiktuotus nusikaltimus ypač jautriai ir atsakingai reaguoja prezidentai ir premjerai, valdančiųjų partijų lyderiai.

Kaip į šį pogromą prieš mažumas reagavo Grybauskaitė, Viktoras Pranckietis, Skvernelis ir Karbauskis? Nė vienas iš jų nematė reikalo net reaguoti – gėjai yra tema, kuri niekam Lietuvoje populiarumo nepridės.

Ir nė vienas kandidatas į prezidentus niekaip nereagavo. Niekas, išskyrus Vilniaus merą Remigijų Šimašių, nereagavo net į tai, kad neapykantos nusikaltimą tirianti policijos tyrėja pasielgė chamiškai, drėbusi, jog jei nenori, kad tau degintų duris, tai nusikabink tą savo vėliavą.

Ir nė vienas reporteris apie tai kandidatų į prezidentus nepaklausė, nors eteryje nuo tų kandidatų jau akyse mirguliuoja.

Taip ir gyvename – labai dažnai tiesiog nepakeldami akių. Tačiau kol šitaip šilta, galima to ir nepastebėti.

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas

Prenumeruoti

Sekti laidą