Paskambinkite į studiją

Kraunasi...

Kokios mūsų perspektyvos?

07.09 Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Šiandien sukanka lgiai 30 metų, kaiVilniaus Vingio parke įvyko antrasis iš eilės, bet pirmasis šimtatūkstantinis Sąjūdžio mitingas. Buvusiai legendinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago ryšininkei Onai Veličkaitei-Mėtai tada buvo 62-eji.

Lietuvos tada nebuvo, Lietuva tada buvo tik LTSR. Nebuvo tada ir Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos. O už laisvę kovoję partizanai iki to mitingo buvo vadinami banditais. Po šio mitingo jie atgavo garbingą partizanų vardą.

Prieš kelias dienas Mindaugo karūnavimo dienos proga buvusi Dainavos apygardos partizanų ryšininkė, 92-ejų sulaukusi Veličkaitė-Mėta buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino medaliu.

Šios kuklios moters trečdalio gyvenimo pavyzdys yra atsakas tiems, kurie sako, kad niekas Lietuvoje nesikeičia į gera. Keičiasi, tik prie gero labai greitai priprantama. Tada norime, kad būtų dar geriau.

Tai žmogiškas noras – žuvys plaukia, kur giliau, žmonės ieško, kur geriau. Bet žmonės tuo ir skiriasi nuo kitų gyvių, kad gali ir net privalo jausti gyvenimo perspektyvą.

Sunku būtų rasti tikslesnį perspektyvos matymo kampą už Vyčio ordino medaliu tik dabar apdovanotos buvusios partizanų ryšininkės žodžius.  „Dar eičiau, kad reiktų kovoti, nors pabaigoje amžiaus – 92 metai. O dirbau nuo 1944 metų. Džiaugiuosi, kad esu, gyvenu, tik gaila brolių partizanų, nes jie visi  žuvo“, – pro ašaras kalbėjo buvusi pasipriešinimo kovotoja.

Būdama 17-kos jis tapo partizanų ryšininke, po poros metų išduota, patyrė kankinimus Alytuje ir Lukiškėse, per tardymus sudaužyta, tačiau partizanų neišdavė.

„Labai norėjau gražios Lietuvos“, – sakė moteris, paklausta, kodėl stojo į kovą su okupantais. – Buvau labai suluošinta, bet džiaugiuosi, kad partizanavau. Aš gerai gyvenu, nenusimenu, sulaukiau tokio amžiaus.“

Praėjusi kankinimus ir Sibiro tremtį, tik gyvenimo pabaigoje sulaukusi kuklaus valstybės apdovanojimo, ji nieko nekaltina, nesiskundžia dėl pragyvenimo sunkumų. Priešingai, Ona Veličkaitė-Mėta džiaugiasi, kad jai pavyko sukurti šeimą, susilaukti vaikų ir sako, kad ir dabar eitų ginti Lietuvos.

Kiek iš mūsų, nepatyrusių dėl Lietuvos nė tūkstantosios dalies tiek skriaudų ir neteisybės, kiek ši 92 m. moteris, mato Lietuvą tokiu giedru žvilgsniu ir iš tokios gražios perspektyvos?

Kodėl mums reikia tokios perspektyvos, kaip Onos Veličkaitės-Mėtos? O gal nereikia?

Reikia. Pirmiausia todėl, kad esame žmonės. Antra, todėl, kad gyvename tokioje geopolitinėje erdvėje, kur žmogus be perspektyvos pojūčio labai dažnai  – radinys priešui.

„Ateitis nebūtinai labai džiaugsminga. Turime visokių savo pačių problemų. Ir kaimynystė mūsų tokia, kad gyvename šalia vulkano ir nežinome, kada ta beprotybė ims viršų“, Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėjo Vytautas Landsbergis.

Rytų vulkanas nuo mūsų norų nepriklauso. Užtat savo pačių problemos priklauso.Na, jeigu jau visai tiksliai, tai tikriausiai reikėtų sakyti, kad priklauso nuo mūsų visų gyvenimų perspektyvų vidurkio.O jei ne viskas, tai bent šiek tiek.

Mes visada galime rinktis – galime viską pamatyti kaip ant delno, arba praeiti, sakydami „ne mano kiaulės, ne mano pupos“, tiesiog užsimerkti. Kurį variantą renkamės? Pavyzdžiui, kai išgirstame apie tai, kad Vilniaus miesto taryba pritarė siūlymui nugriauti Vilniuje statomo futbolo stadiono griaučius.

Koks sutapimas – šitas stadionas statomas taip pat jau 30 metų. Nors tiksliau būtų sakyti, kad stadionas nebuvo statomas, tik kiekviena mūsų rinkta valdžia leisdavo sau sukišti į jį po vieną kitą mūsų milijoną.

Likutinė taip ir nepastatyto stadiono griaučių vertė – 30 mln. eurų. O kiek į jį sukišta pinigų – niekas tiksliai nežino. Gal dvigubai daugiau, o gal ir visas šimtas milijonų.

Kaip į užpakalį, pasakytų kaimo žmogus. Visa tai, kas buvo konkretūs iš mūsų atimti pinigai, bus sulyginta su žeme. O nuo nulio po trisdešities metų statybinių kančių vėl pradėtam statyti kompleksui su futbolo stadionu valdžia planuoja išleisti dar 80 milijonų.

Štai taip ūkininkauja valdžia. Kaip ir iš kokios perspektyvos mes reagavome į tokį pranešimą?

Beveik niekaip. Mes pripratome prie tokių pranešimų – mūsų matymo kampas tokios perspektyvos nebepagauna. O juk valdžia lyg ir turėtų atsiskaityti už tokius didelius pinigus, o mokesčių mokėtojai – protestuoti. Turiu galvoje nebūtinai gatvių protestus ar mitingus.

Bet ar dauguma mūsų bent jau perleido šitą 30, o gal ir dvigubai daugiau milijonų eurų užkasimo į žemę faktą per gyvenimo perspektyvos rėtį? Pavyzdžiui, ar priėjome prie išvados, kad valdžiai negalima leisti nieko statyti, investuoti?

Verslininkas su tokiais nuostoliais be jokio rezultato seniai būtų bankrutavęs, o valdžia tik dar giliau įkiš savo nagus į mūsų kišenes. Daugiau nei akivaizdu, kad net pats blogiausias verslas yra geresnis už šitaip neūkiškai ūkininkaujančią valdžią.

Bet šimtai tūkstančiai žmonių Lietuvoje ir po tokio akivaizdaus neūkiškimo pavyzdžio kuo rimčiausiai toliau manys, kad valdžia, o ne verslas turi valdyti elektros tiekimą, gydyti žmones, o būtų dar geriau, kad ir gamyklos bei fabrikai būtų valdiški, nes visi verslininkai vagys.

Ar pamąstome bent per atostogas, kaip brangiai mes mokame už etatistinę, iš okupanto paveldėtą savo gyvenimo perspektyvą?

Gyvenimas kasdien mus priverčia peržiūrėti savo matymo kampą – gyvenimo perspektyvą. Dar dažniau už mus tai daro valdžia, bet tikrai ne tam, kad mums su jumis būtų geriau ir lengviau gyventi.

Tiesa, kartais pasitaiko išimčių. Praėjusį ketvirtadienį Europos Parlamentas atmetė pasiūlymą įvesti interneto cenzūrą ir visų interneto nuorodų apmokestinimą. Europarlamentarai 318 balsų prieš 278 atmetė, tiesa, regis, laikinai, interneto uždarymą nuo žmonių.

Retrogradišką siūlymą apmokestinti internete prieinamus tekstus ir kitas nuorodas parėmė ir konservatorius Algirdas Saudargas. Kokią perspektyvą mums siūlo garbus politikas, net dukart buvęs mūsų užsienio reikalų ministru?

Konservatorius siūlė apriboti mūsų matymo kampą, kuris ir taip jau pernelyg aštrus. Net Tomaševskis su Uspaskichu balsavo už laisvą prieigą prie interneto, o konservatorius – prieš.

Taigi taip jau sutapo, kad Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse daug kartų buvo galima kartoti paskui kunigą egzorcistą Arnoldą Valkauską: „Visą mūsų tautą apsėdo.“

Antai Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis labai įdomiai pareiškė, kad per savo atostogas bus Lietuvoje, bet didžiąją laiko dalį praleis Ispanijoje su šeima ir draugais, nes Ispanijoje atostogauti yra pigiau nei Lietuvoje.

Ar Vyriausybės vadovas suvokia, ką jis pasakė? Premjeras pripažino, kad jis ir prieš tai buvusios valdžios padarė šalį neįmanomai brangią saviems žmonėms, bet į tai jam nusišvilpti, nes pats gali nuvaryti į Ispaniją, kur ilsėtis yra pigiau nei Lietuvoj. Kokios šalies ministrų kabineto vadovas leistų sau taip pašnekėti be jokios perspektyvos?

Bet dar keisčiau buvo patirti tai, kaip į tai reagavo Skvernelio gerbėjai. Ar premjeras negali atostogauti Ispanijoje? – piktinosi jie kritikais.

Žinoma, kad premjeras, kaip ir kiekvienas žmogus, gali atostogauti ten, kur tik širdis geidžia – jei tik turi už ką. Ko Vyriausybės vadovas niekada negali, tai šnekėti beleko, kas ant seilės užeina. Nes kitą kartą, kai premjeras kalbės jauniems emigrantams ir ragins juos sugrįžti, jam būtinai primins jo paties žodžius apie Lietuvą kaip šalį, kurioje net premjerui ilsėtis yra per brangu.

Kitaip sakant, premjeras privalo turėti ypač aiškią valstybės perspektyvą. Nes kitaip, kodėl būtent jis vadovauja Vyriausybei, jei jo perspektyva viso labo – kaip nors išspirti kamuolį į užribį. Su kuo galima palyginti tokią perspektyvą?

Maga palyginti su perspektyva tų atšalėlių, kurie kiekvienais metais tūkstančiais plūsta į Pamplonoje vykstantį tradicinį bėgimą su buliais.

Kaip žinoma, per šeštadienio bėgimą 850 metrų ilgio trasą Pamplonos gatvėmis pusę tonos ir daugiau sveriantys buliai įveikė per porą minučių su trupučiu. Penki bėgikai buvo sužeisti, vienas – subadytas.

Turbūt ir jūs, mielas klausytojau, ne kartą, apie tai išgirdęs, klausėte: kodėl žmonės, žinodami, kuo tai gresia, vis tiek rizikuoja patekti po pusę tonos sveriančių bulių kanopomis?

Matyt, toks yra visų atšalėlių matymo kampas ir perspektyva: ai, manęs gal bulius neraus, kaip nors pabėgsiu.

 

 

Komentarai