Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kiekviena Kovo 11-oji mums turėtų būti kaip jubiliejus

03.11 Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Pirmiausia, šį rytą, žinoma, norėčiau visus jus, mieli Žinių radijo klausytojai, pasveikinti su 29-ąja Kovo 11-ąja. Atšvęskite Nepriklausomybę taip, kad kelias nedulkėtų. Taip, žinoma, kad šįmet ne jubiliejus.Tačiau ar būtinai reikia laukti jubiliejaus, kai kalbame apie valstybės atgavimą ir pabėgimą iš Mordoro? Kiekviena Kovo 11-oji mums turėtų būti kaip jubiliejus.

Kaip ir kiekviena laisvėje pragyventa diena. Išlįsti iš po Sovietų imperijos letenos jau savaime yra stebuklas, o stebuklai, kaip visiems žinoma, nutinka itin retai. Ypač, kai kalbame apie kruvinąjį XX amžių, kai milijonams žmonių mūsų geopolitinėje erdvėje tiesiog likti gyvam jau prilygo stebuklui. Šalta darosi, kai pagalvoji, kiek mūsų brolių ir seserų nesulaukė Kovo 11-osios ne todėl, kad nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė ar anksti susirgo. Todėl, kad dar būdami jauni okupantų buvo nukankinti, nužudyti, mirė iš bado Sibiro tremtyje ar tapo sovietų imperialistinių karų patrankų mėsa. Tai įvyko 1990 m. kovo 11 d. 22 val. 45 min. Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje, 124 balsavus “už” ir 6 susilaikius, buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Nors ir ne jubiliejinė, 29-oji Kovo 11-osios sukaktis vis tiek man dingojasi kaip ypatinga data. Bent jau žmogaus matais matuojant, 29-eri yra paskutinė sukaktis, kai amžius prasideda tuo pačiu skaičiumi, kaip ir studentų amžius. Tai vis dar jaunystė, kurios kitąmet nebeliks. Keletas kaip tik tokio amžiaus sulaukusių ar metais vyresnių jaunuolių prieš 29 metus buvo išrinkti į Parlamentą ir balsavo už nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Bet ne apie juos turėtume šiandien kalbėti. 

Visi tie 124 Parlamento deputatai, kurie balsavo už Nepriklausomos valstybės atstatymą buvo tikriausi Lietuvos tautos statytiniai. O drauge – laimingieji, kuriuos tauta pasirinko svarbiausiai savo egzistencinei lygčiai išspręsti. Už kiekvieno iš tų 124 parašų rikiuojasi dešimtys Nepriklausomybės idėjai atsidavusių vyrų ir moterų, kurie liko istorijos paraštėse. Tačiau be kurių gal nebūtų nė tų 124 parašų ant Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto. Tai jie organizavo Sąjūdžio kandidatų susitikimus, klampojo per vasario sniegą ir purvą pasiekdami atokiausias trobas, aiškindami žmonėms už ką ir prieš ką Sąjūdis ir Lietuva eina. Darė tai už dyką, visa aistringai atsidavusia laisvei širdimi – vardan tos Lietuvos, atimdami savo laiką iš savo šeimų ir pačių savęs. Daugelio iš jų nebėra gyvų, o likusieji – toli ir nuo politikos, ir nuo gyvenimo šventės stalo. Dauguma jų liko ne tik istorijos, bet ir gerėjančio materialaus gyvenimo paraštėse, nes taip jau būna bet kurios tautos gyvenime. Vieni išneša ant savo pečių išsivadavimo revoliuciją, o kiti – tie, kurie saugiai palaukia, nesikiša į svarbiausius mūšius – mūšių dalyviams nukraujavus nusiskina laisvės vaisius. Turėtume juos prisiminti, ir būtų gerai, kad ne tik Kovo 11-ąją. Tiems, kurie mažai kam žinomi liko stovėti už 124 Nepriklausomybės signatarų parašų, Sąjūdis ir Kovo 11-oji neretai yra vieninteliai dalykai, kuriuos jie turi. Norėčiau ir aš prisiminti tuos nepaprastus žmones, kurie liko už mano parašo – savo matematikos mokytoją Dalią Trinkauskienę, lengvosios atletikos ir krepšinio trenerį Joną Zaranką, gydytoją Edvardą Skritulską, Danutę Šakalienę ir daugelį kitų Palangos Sąjūdžio žmonių. Kurių tikėjimas Lietuva ir pastangos, per rinkimų kampaniją nueiti kilometrai ir pasakyti žodžiai išvedė Lietuvą iš nelaisvės į laisvę.

Neretai sakoma, kad žmonių atmintis trumpa. Galbūt tai ir nėra neginčijama tiesa, nes ir paties žmogaus gyvenimas juk yra palyginti trumpas, tačiau ši sentencija ypač gerai tinka apibūdinti tiems, kurie vis dar iš savo voratinkliais apėjusios atminties užkaborių iškasa pseudomintį, kad prie ruso buvę geriau gyventi.Tokiais atvejais ištraukiama ir socialinės lygybės korta, kuri neva tai kalba okupantų naudai. Ginčytis su tokiais žmonėmis nelengva – kaip nelengva yra ginčytis su bet kuriuo fanatiku. Gerai tik tai, kad, ko gero, jau nėra ir didelio reikalo su tokiais ginčytis. Todėl, kad kiekvieni Kovo 11-osios Lietuvos nugyventi metai pateikia vis stipresnių argumentų laisvos Lietuvos naudai. Ne dėl šio ginčo, o tik dėl įdomumo, norėčiau priminti vieną anų metų savaitraščio „Gimtasis kraštas“ reportažą. 

Tą pačią dieną, kai Aukščiausioji Taryba skelbė atkurianti laisvą Lietuvą jaunas žurnalistas Juras Jankevičius – tas pats, kuris vėliau išgarsės su televizijos laida “Klausimėlis” – perėjo per Vilniaus ir Kauno parduotuves ir parašė api tai reportažą. Ką jis rado krautuvių lentynose? Nors tiksliau turbūt reikėtų sakyti – ko nerado. “Auksu nė su žiburiu niekur nerasi, fiksavo žurnalistas 1990 m. kovo 11 d., – vyriškų kostiuminių audinių Vilniuje buvo dvi rūšys, o Kaune nebuvo iš viso.” Nei Viliniuje, nei Kaune nebuvo medvilninių siūlų. Vilniuje prekyboje nebuvo nė vieno rankinio laikrodžio, o Kaune buvo veinas. Nebuvo galima nusipirkti nė vieno fotoaparato, radijo imtuvo ir net emaliuotų puodų pirkti nebuvo.Dar  nebuvo nei vyriškų, nei moteriškų kojinių. Moteriškų aulinukų Vilniuje nebuvo, o Kaune buvo, bet prie jų mušėsi milžiniška eilė žmonių. Užtat vyriškų pusbačių Kaune jokių nebuvo, o Vilniuje tądien buvo dvi rūšys. Nė vienoje parduotuvėje nebuvo net vyriško diržo kelnėms susiveržti. Tobula socialinė lygybė, ar ne? Lygybė skurde.

Kai šiandien krokodilo ašaras liejantys tautos gelbėtojai dūsauja dėl to, kad Lietuvoje socialinės nelygybės laipsnis – vienas aukščiausių Europoje, tai yra tiesa. Tik jie sąmoningai išleidžia iš akių faktą, kad tai nėra dirbančių žmonių nelygybė. Socialinės nelygybės skaičius išpučia itin mažos pensijos. O kodėl Lietuvoje pensijos tokios mažos?  Pirmiausia todėl, kad Lietuva pusę amžiaus buvo okupuota plėšikų ordų. Plėšikų ordas išvijus ir įkūrus „Sodrą“ prieš 29 metus jos sąskaitoje buvo apskritas nulis. Mūsų pensijas pavogė okupantai, o kai kurie laisvi lietuviai vis dar įsigudrina dėl to apkaltinti Kovo 11-osios Lietuvą. Bet grįžkime prie Kovo 11-osios. Kodėl šeši Aukščiausiosios Tarybos deputatai lenkai balsuodami dėl laisvės susilaikė, klausia jauna televizijos žurnalistė. Ką galiu atsakyti? Šiandien turbūt nė jie patys rišliai nebeatsakytų į tą klausimą. Nors galėjo būti ir taip, kad jie būtų balsavę “prieš” – jei ne Czeslawas Okynczicas ir kiti du lenkų deputatai – Čobotas ir Balcevičius – kurie balsavo “už” laisvę ir įtikino savo gentainius nebalsuoti bent jau “prieš”.  Bet  esminis atsakymas būtų toks, kad tie šeši susilaikiusieji nesivadovavo savo protu, o aklai pasitikėjo okupanto galvomis iš Maskvos. Lietuvai tas šešetukas nepakenkė, o ir negalėjo pakenkti, nes ir taip balsų už nepriklausomybę buvo per akis. Tie šeši susilaikiusieji pirmiausia pakenkė sau – jie galėjo tapti gerbiamais šalyje žmonėmis, o liko tik atplaišomis. Dar jie labai pakenkė lenkų tautinei mažumai. 

Vadovautis savo galva yra be galo svarbus momentas – jis nėra praradęs svarbos ir šiandien, kai kalbame apie politiką. Pvz., kai matome, kaip elgiasi tylinti Seimo daugumos dalis, aklai pasitikinti Naisių pono galva, galime lyginti juos su Kovo 11-ąją susilaikiusiųjų šešetuku bei jų likimais.
Maskvos galvos, kurių anie tada aklai klausė, seniai jau istorijos šiukšlyne, o jiems patiems teks gyventi Lietuvoje su blogu sprendimu iki mirties. Imperatyvas, kad bet kuris išrinktasis pirmiausia turi vadovautis savo galva, nėra iš piršto laužtas. Jis yra įrašytas net ir mūsų Konstitucijoje.
O štai ir paskutinis istorinės mozaikos akmenėlis, kuris, mano galva, ypač išryškina, ką prieš 29 metus gyvenusiems žmonėms reiškė Kovo 11-oji. Pirmąją savaitę, kai pradėjo darbą laisvai išrinkta Aukščiausioji Taryba, Jonavos kultūros rūmai buvo priversti atšaukti visus koncertus ir renginius, nes į juos nebuvo parduotas nė vienas bilietas. Nė vienas! Visi buvo prilipę prie televizorių. Žmonės ne tik laukė istorinio momento. Jie norėjo būti savo laisvės lūkesčių išsipildymo liudytojais.

Dar kartą su Kovo 11-ąja, mieli Žinių radijo klausytojai.

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka. 

Komentarai


Naujausi epizodai