Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kaip lietuviai reagavo į Prahos pavasarį?

08.20 Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Šiandien – ypač skaudi data Vidurio ir Rytų Europos istorijoje. Lygiai prieš 50 metų, naktį iš rugpjūčio 20-osios į 21-ąją 0,5 mln. Sovietų Sąjungos ir jos satelitų kareivių įsiveržė į Čekoslovakiją ir ją okupavo.

Reformas Čekoslovakijos kompartijoje pradėjęs, žodžio ir spaudos laisves žmonėms suteikęs tuometis Čekoslovakijos kompartijos I sekretorius Aleksandras Dubčekas buvo naiviai įsitikinęs, kad socializmas gali būti humaniškas – su žmogišku veidu. Buvo panaikinta cenzūra, pradėtos politinės ir ekonominės reformos

Bet Dubčekas buvo iškviestas pasiaiškinti į Maskvą ir čia suimtas. Kremlius rado kolaborantų. Prahos pavasaris buvo sunaikintas.

Čekai ir slovakai okupantus pasitiko šūkiais: „Okupantai, eikit namo, tai mūsų reikalas“; „Ivanai, eik namo“; „Brežnev = Hitler“. Susirėmimuose su okupantais žuvo 108 čekai ir slovakai, šimtai buvo sužeista.  Į Vakarus pasitraukė apie 300 tūkst. žmonių.

Po „Prahos pavasario“ numalšinimo Čekoslovakija paniro į tylą.  Daugelis čekų intelektualų įsitikinę, kad „normalizacijos proceso“ metu vykęs psichologinis ir moralinis žmonių žlugdymas buvo netgi kenksmingesnis nei pati sovietų invazija. Moralinis bailumas tapo neišvengiama asmeninio gyvenimo dalimi.

Čekoslovakijos okupacijoje dalyvavo ir tūkstančiai prievarta į Sovietų armiją paimtų lietuvių. Kiek jų buvo, regis, joks mūsų istorikas dar nėra skaičiavęs. Kol kas yra žinoma tik tiek, kad operacijos „Dunojus“ metu žuvo trys lietuviai – okupacinės armijos seržantai Edmundas Augulis, Sigitas Merkevičius ir Algirdas Sinkevičius.

O ir mes patys dar nesame apmąstę, kokia dalia išpuolė tiems, kurie ne savo valia buvo tapę okupantų opričnikais laisvę bandžiusiose atgauti šalyse. Žinant, kad Sovietų armijos karininkai kareivius lietuvius vertindavo, neturėtume atmesti galimybės, kad lietuviai ir Čekoslovakijoje yra pasižymėję kaip pernelyg uolūs režimo vykdytojai.

Ar turėtume tokius Čekoslovakijos okupantus per prievartą smerkti atgaline data? Apsaugok, Viešpatie, tikrai ne. „Aš neturiu tėvynės, nes vergas negali turėti tėvynės, o jei ją ir turime, tai ją okupavo komunistai“, tomis dienomis savo dienoraštyje užrašė rusų aktorius Georgijus Burkovas.

Pasak jau mirusio rusų aktoriaus, „mes padėjome fašistams nusiaubti Europą, o kinams – Aziją, mes negalvojome apie žmones, mes netikėjome žmonėmis, nes mūsų idealas – banda. Ir viską užbaigdami mes pastatėme blogiausią iš visų žmonijos bendro gyvenimo bendrabučių.

Georgijaus Burkovo žodžiai ir šiandien skamba kaip perspėjimas visiems savo laisvę saugantiems žmonėms: „Lengvumas, su kuriuo mes įeiname į svetimas šalis – Čekoslovakija, Vengrija, Lenkija, Rytų Vokietija, Kuba, Kinija, Vietnamas  ir visos kitos  – kalba apie tai, kad Vakarai ginklavosi ne veltui. Мes, rusai, esame profesionalūs agresoriai. Ir iki šiol dar nesame atsisakę minties apie pasaulinį viešpatavimą“.

1968-ųjų rugpjūtį, praėjus 12 metų po Vengrijos sukilimo ir 7 metai po Berlyno sienos pastatymo, žlugo paskutinės iliuzijos, kad komunistinė sistema gali imti tarnauti žmonėms.

Prieš Kremliaus invaziją į Čekoslovakiją Raudonojoje aikštėje priešais  Kremlių protestą surengė gabi rusų poetė ir vertėja Natalija Gorbanevskaja. Jai tuo metu buvo  tik 32-eji. Drąsi jauna moteris buvo nuteista ilgam priverstiniam gydymui psichiatrijos ligoninėje.  Ar šiandien galime bent apytikriai įsivaizduoti, kiek jaunai poetei reikėjo drąsos stoti vienai prieš visą komunistų imperiją su plakatu, smerkiančiu Čekoslovakijos okupaciją?

1968-ieji buvo neramūs ir Lenkijoje. Kovo mėnesį lenkų studentai pakilo į protestą, nes komunistai jiems uždraudė toliau rodyti vaidinimą, pastatytą remiantis Adomo Mickevičiaus poema „Vėlinės“. Komunistai tokį sprendimą priėmė, nes vaidinimo metu įsiaudrinusi publika surengė ovacijas tuo metu, kai buvo deklamuojamos poemos ištraukos, smerkiančios Rusijos valdžią.

Milicijos veiksmai prieš studentus buvo ypač brutalūs. Vien Varšuvoje policija sulaikė 1 200 studentų. Vienas studentų protestų lyderių Jacekas Kuronis, kaip ir keletas kitų studentų, po dešimtmečio taps komunistų valdžią ir komunizmą nušlavusio judėjimo „Solidarnosc“ lyderiais.

O kaip prieš pusę amžiaus buvo Lietuvoje? Kaip lietuviai reagavo į Prahos pavasarį?

Priešingai, nei Vengrijos sukilimo prieš sovietus atveju 1956-aisiais, kai Vilniuje ir Kaune per Vėlines vyko tūkstantinės studentų demonstracijos, viešų protestų tada nebuvo. Tik po ketverių metų, kai Romas Kalanta čeko Jano Palacho pavyzdžiu susidegins Kaune priešais Muzikinį teatrą, jaunimas išeis į gatves.

Bet reakcijų vis dėlto būta. Antai poetas Marcelijus Martinaitis yra pasakojęs, kad iškart po Kremliaus invazijos užėjęs į „Vilniaus“ viešbučio kavinę, rado ten Tomą Venclovą, komentuojantį Čekoslovakijos okupaciją ir skaitantį bei aiškinantį savo naują „Eilėraštį apie draugus“.

Venclovaneslėpė, kad šį eilėraštį jis dedikavo Natalijai Gorbanevskajai – vienai iš septynių rusų, kurie nepabijojo išeiti į Raudonąją aikštę protestuoti prieš SSRS invaziją į Čekoslovakiją. „Pirmasis lapas grindiny / Kampuotas, tarsi riteriškas herbas“.

Keista, bet 1969 m. šis eilėraštis buvo netgi išspausdintas almanache „Poezijos pavasaris“.  Tiesa, ten vietoj „Natalijai Gorbanevskajai“ buvo įrašyti tik inicialai N.G. Po trejų metų cenzūra savo klaidą vis dėlto ištaisė – išėmė eilėraštį iš T. Venclovos rengiamos poezijos knygos „Kalbos ženklas“.

1968-aisiais režisieriai A. Dausa ir A. Grikevičius sukūrė vaidybinį filmą „Jausmai“, kuris San Remo kino festivalyje pelnė specialųjį Žiuri prizą.

Sovietų valdžia šią žinią nuo filmo autorių bandė nuslėpti. Pats filmas, kuris turbūt yra vienas geriausių lietuvių kada nors sukurtų filmų, buvo rodomas tik pusiau uždaruose kino klubuose, o imperijos platybėse iš viso nebuvo rodomas.

Paskutinę 1968-ųjų dieną Kauno dramos teatre įvyko dramaturgo Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“, kurią režisavo Jonas Jurašas, premjera. Pjesė buvo žiauriai populiari. Tačiau teatro repertuare neišbuvusi nė metų „Mamutų medžioklė“ buvo uždrausta. Okupacinė valdžia negalėjo pakęsti grotesko, kai nerealios šventės ieškojimas baigiasi įklimpus dervoje. Taip Saja pavaizdavo kelionę į šviesų komunizmo rytojų.

Komunistų partija anuomet surengė puolimą prieš tokius dailininkus kaip   V. Kisarauskas, A. Stasiulevičius, A. Kmieliauskas, kaltindama juos „beidėjiškumu ir formalizmu“.  

Tais metais paskaitą Vilniaus universitete skaičiusi pasaulinio garso antropologė Marija Gimbutienė šitaip aprašo pakilią atmosferą, tvyrojusią per jos paskaitą: „Kaip tik dabar atsiveria arterijos naujam kraujui įleisti.  Vilniaus universiteto didžioji kolonų salė buvo visiškai perpildyta. Jei kam būtų reikėję nušluoti visą Lietuvos žiedą iš karto – buvo gera proga; ten buvo turbūt visi menininkai, rašytojai, mokslininkai, jauni ir seni, iš Vilniaus, iš Kauno ir kitur, o daugiausia visai jaunų studenčiukų“

Laiške Vytautui Kavoliui ji pažymi, kad jo redaguojamų „Metmenų“ numeriai Lietuvoje keliauja iš rankų į rankas kaip knygnešių laikais.

Tokie buvo 1968-ieji. Kuo skiriasi šių metų rugpjūčio 20-oji nuo tos, kuris buvo prieš penkiasdešimt metų Čekoslovakijoje?

Jei prisimintume pranašiškus rusų aktoriaus Burkovo žodžius apie tai, kad Rusija nėra atsikračiusi pasaulinio viešpatavimo idėjos, tik dabar to bandys siekti „trumpais perbėgimais“, turėtume sakyti, kad lyg ir niekas. Maskva jau užgrobė gabalą Gruzijos, aneksavo Krymą ir didelę dalį Donbaso.

Vis dėlto skirtumų daug ir jie akivaizdūs. Kremlius kartą ginklavimosi varžybas Vakarams jau prakišo į vienus vartus. Žinia apie naujas Amerikos sankcijas už cheminio ginklo panaudojimą Anglijoje baigėsi rublio kurso griūtimi. Rusijai šios sankcijos gali tapti tokiu pat peiliu, kaip Ronaldo Reagano užmojis sunaikinti blogio imperiją.

Skirtingai nuo anuomečio Brežnevo elito, kuri neturėjo jokio turto Vakaruose, taigi ir ko prarasti, Putino gauja turi ką prarasti. Antra, skirtingai nuo Brežnevo gaujos, Putino gauja niekuo netiki. Tiek jie, tiek jų artimieji nebegali gyventi be penthauzų Majamyje, „ferarių“ ir apsipirkimų brangiausiose Vakarų krautuvėse. Jų nebesusodinsi į „volgas“ ir „žigulius“. Ir nors „Krymnaš“, jie nenori į tą Krymą.

O Rusija neturi kuo atsakyti į Amerikos sankcijas. Sankcijos – kaip maratonas: laimi tas, kuris yra stiprensis ir kantresnis. Ir ačiū Dievui.

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka

Komentarai


Naujausi epizodai