Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Ką gero nuveikėme per šiuos jubiliejinius metus?

2018-12-31, Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Štai ir priėjome metų galą. Iš 2018-ųjų liko kiek daugiau nei 16 valandų.

Taigi vos 16 valandų atsikratyti blogoms mintims ir nors trumpam tapti nepataisomais optimistais. Paskutinė metų diena yra dar ir Blogų minčių atsikratymo diena.

O dar paskutinioji metų diena yra Vinco Kudirkos – “Tautiškos giesmės” autoriaus – gimimo diena. Šiandien sukanka 160 metų nuo Vinco Kudirkos gimimo.

Ką gero nuveikėme per šiuos jubiliejinius metus?

Atšventėme – kaip ir dera laisvai tautai – Lietuvos Respublikos Šimtmetį. Garbingai perlaidojome laisvės kovų simboliu tapusį Lietuvos partizanų armijos brigados generolą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Lietuvą antrą kartą su vizitu aplankė popiežius.

Kaip tauta ir valstybė, vis dar esame pusėje tų tautų, kurios gina savo ir mūsų laisvę nuo agresorių.  Už tai 120 Ukrainos ekspertų Lietuvą išrinko draugiškiausia Ukrainai pasaulio valstybe.

Tačiau šįmet, kaip ir pernai, praradome dar šiek tiek savo pačių laisvės. Po šių metų dar daugiau dalykų, dėl kurių turėtume spręsti mes patys, už mus spręs valdžia. Valdžia, kuri besibaigiančiais 2018 metais buvo dar piktesnė nei pernai. Lietuvą valdantis Karbauskio ir Skvernelio duetas šįmet galutinai nusimetė kaukes ir parodė tikrąjį savo veidą, kurio esmė – kas ne su jais, tas prieš juos.

Nepaisant to, šįmet uždirbome daugiau pinigų nei pernai. Ir kur kas daugiau nei pernai eurų išleidome. Lenkijos maisto parduotuvėse palikome rekordinę sumą – 360 mln. eurų.

Tai maždaug tiek pat pinigų, kiek palikome visose Lietuvoje esančiose „Rimi“ parduotuvėse. Vienas lietuvis per vieną važiavimą apsipirkti Lenkijoje vidutiniškai ten palieka po 125 eurus. O tokių kartų šįmet buvo net 5,6 milijono.

Taip išeina, kad per pastarąjį dešimtmetį Lenkijoje vien tik už maistą būsime palikę gerus tris milijardus eurų. Tai maždaug trečdalis Lietuvos valstybės vienerių metų biudžeto, jei ką. Tokia suma, kurios reikia pustrečių metų mūsų kariuomenei išlaikyti. O jei dar pridėtume, kiek milijonų šįmet palikome Latvijos parduotuvėse?

Nekyla jokių abejonių – ir kitąmet paliksime Lenkijos krautuvėse tiek pat. O gal ir dar daugiau, nes mokesčių reforma žada visų etatinį darbą turinčių lietuvių pinigines papildyti 20 ir daugiau eurų. Kurių nemažą dalį su malonumu pasiims Lenkijos prekybininkai.

Nes ir kitąmet Seimas ir Vyriausybė kaip užsukti kartos, kad PVM mokesčio dydis maisto produktams nedaro jokios įtakos maisto kainoms. Nes ir kitąmet premjeras Saulius Skvernelis aiškins, kad maisto kainų problemą išspręs tik kažkokie jo sugalvoti stebuklingi vaučeriai.

Tiesą sakant, apie vaučerius Ministras Pirmininkas kitąmet aiškins tik iki gegužės vidurio – kol įvyks Prezidento rinkimai. Paskui kalbos apie vaučerius bus padėtos į archyvą ilgai atminčiai.

Kuo galime būti tikri, tai kad ir kitąmet Seimo ir Vyriausybės nariai aiškins, jog alaus ir vyno branginimas bei kitokie draudimai neišvaro  mūsų pinigų iš Lietuvos.

Taip Lietuva jau dešimtmetį turtina Lenkiją, o keleri metai jau ir Latviją. Taip Lietuva netenka milijonų mokytojų, slaugytojų ir gydytojų algoms didinti. Nepaisant to, daugybė gydytojų, mokytojų ir slaugytojų ir kitąmet balsuos už tuos veikėjus, kurie verčia juos ir skursti, ir dar išvežti savo kuklius pinigėlius iš Lietuvos.

Metų pabaiga – ne tik laimėjimų ir pralaimėjimų, uždarbių ir minčių rūšiavimo metas. Metų pabaigoje vyksta galybė visokiausių apklausų, renkami geriausi sportininkai ir metų žmonės.

Lietuvos metų žmogumi devintą ir paskutinį kartą išrinkta Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kodėl paskutinį kartą – juk Grybauskaitė niekur nedingsta?

Paskutinį kartą todėl, kad nuo kitų metų vidurio ji nebebus Prezidente. Lietuvos žmonės jau ketvirtį amžiaus, išskyrus ketverius metus, metų žmogumi lyg pagal komandą renka tik veikiantį Prezidentą. Išimtis buvo tik 1996, 1999 ir 2000-ieji metai.

2000-ųjų metų žmogumi buvo išrinktas į politiką tuomet nusprendęs sugrįžti Algirdas Brazauskas. 2001-ųjų žmogumi Brazauskas išrinktas jau būdamas premjeru. 1999-ųjų metų žmogumi tapo iš Ministro Pirmininko pareigų metų pabaigoje atsistatydinęs Rolandas Paksas. O tolimais 1996-aisiais metų žmogumi buvo išrinktas Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Pasaulio metų žmogaus rinkimuose apskritai lietuviai  renka tik Jungtinių Valstijų prezidentus. Išskyrus 2007-uosius, kai metų žmogumi buvo išrinktas Vladimiras Putinas.

2018-ųjų metų Lietuvos dešimtuke iš viso yra tik du nepolitikai. Tai antroje vietoje likęs krepšinio treneris Šarūnas Jasikevičius ir ketvirtą vietą užėmęs profesorius Liudas Mažylis.

Ką apie mus pačius sako tokie mūsų metų išrinktieji? Turbūt tik tai, kad dauguma mūsų esame labai konservatyvūs ir visai be fantazijos.

Regis, metų žmogaus rinkimai atskleidžia ir dar vieną mūsų kaip individų bruožą. Šie rinkimai atsako į klausimą, kodėl dauguma Lietuvos žmonių taip nemėgsta apklausų, kad net naktį pažadinti galėtų apie apklausas pavaryti tiradą negražių dalykų, pradedant tuo, kad jomis negalima tikėti, nes  nupirktos.

Kartais žiūrėti į veidrodį tikrai yra nemalonu. Nes kam yra malonu pripažinti, kad tu neturi fantazijos, esi išbaigtas konservatyvus nuoboda? Tiesa dažniausiai yra paskiausias dalykas, kurį norime išgirsti. Nepriklausomai nuo to, ar tai paskutinė metų diena, ar jau pavasaris už lango.

Taigi, jei spręstume tik iš Lietuvos metų žmogaus rinkimų, taip išeitų, kad mes ir šiais metais, kaip ir pernai ar užpernai, pernelyg nepasikeitėme. Ar keitėsi per šiuos metus pasaulis?

Turbūt ir pasaulyje nelabai kas pasikeitė, jei praleisime tai, kad Rusiją valdančios mafijos apetitas į metų pabaigą vėl ėmė augti. Lietuvai būtų gerai, kad ir kitais metais niekas pasaulyje per daug nesikeistų. Ar taip ir bus 2019-aisiais?

Istorija ir ilgametė patirtis gyvenimo šalia Rytų despotijos sufleruoja, kad negalime atmesti naujo Rusijos agresyvumo priepuolio. O mafijos klanų studijos rodo, kad tokiose gaujose kas ketveri metai priauga nauja išalkusi karta, kuri bando pakeisti autoritetus. Po Krymo okupacijos praėjo ketveri metai. Tam, kad išsilaikytų caro soste, Putinui reikia naujų lengvų pergalių.

Galimas daiktas, kad kitąmet tai bus Baltarusijos anšliusas. Prieš pat Naujuosius Maskvoje vykę Putino ir Aliaksandro Lukašenkos susitikimai ir negausi informacija apie juos rodo, kad anšliuso tikimybė didelė.

Kremlius spaudžia Minską iki 2020-ųjų įvykdyti prieš 19 metų pasirašytą Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės sutartį. Maskva laukia tik Lukašenkos sutikimo. Diktatorius pastatytas prieš faktą – jį rusai lauš tol, kol nulauš.

Jei tokio sutikimo Lukašenka kartais neduotų, Rusija pareikalautų, kad už naftą ir dujas Baltarusija mokėtų rinkos kaina, o tai Lukašenkai reiškia ekonominį krachą. Jei ir to neužtektų, Rusija gali nepripažinti2020 m. turinčio vykti Lukašenkos perrinkimo dar vienai kadencijai..

Sąjunginės sutarties įgyvendinimas Baltarusijai reiškia inkorporaciją į Rusijos federaciją.Kitaip sakant, anšliusą. Lukašenka ir toliau vadintųsi prezidentu, bet jau be teisių į užsienio politiką ir finansus.

Dauguma iš 9 mln. baltarusių – dėka paties Lukašenkos valdymo – nė nepastebės fakto, kad atsidūrė Rusijos sudėtyje. Visus savo valdymo metus Lukašenka kasdien po dalelę pardavinėjo Baltarusijos nepriklausomybę, atėjo sąskaitų suvedimo metas.Lukašenka nieko nepadarė, kad išplėstų lauką manevrui tuo atveju, jei Putinui prireiktų dar vienos lengvos pergalės.

Apskritai taisyklė tokia – atėmęs laisvę iš savo piliečių, negali tikėtis išsaugoti valstybės nepriklausomybę, kai šalia tavęs – mafijos caras.

Lukašenka dabar stovi užspeistas kampe, o mūsų kaimynystėje Rusijos kitąmet gali būti dar daugiau. Lietuvos verslui, sėkmingai dirbančiam Baltarusijoje, yra apie ką pamąstyti. Mums visiems yra apie ką pamąstyti.

Kaip taikliai vakar pastebėjo istorikas Eligijus Raila, „didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa Lietuvai buvo sienos su Vokietija praradimas“.  Kaip sako Raila, „XXI amžiuje, atrodo, prarasime ir sieną su Baltarusija. Putino Mordoras tiesiog idealiai veidrodiniu principu atkartoja nacių Reichą.“

Bet istorija juk retai kartojasi kaip tragedija, ar ne? Pagaliau net jei Baltarusijos anšliusas ir įvyktų, tai bus tik kitais metais.

 

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai