„Jeigu Seimas nepakartos tos klaidos – kaip seniau kiekviename kabinete pakabinti po Prezidento portretą, mes parodysim meilę Prezidentui, bet ta meilė bus kitokia – darbais, o ne pabučiavimu nuotraukų. Dabar ta tradicija yra atgyvenusi ir nesiūlytina dauginti.“
Tokie buvo paskutiniai žodžiai praėjusią savaitę pasibaigusioje Seimo sesijoje. Juos ištarė parlamentaras liberalas Kęstutis Glaveckas, nors analogiškas siūlymas pirmiau nuskambėjo iš žalvasltiečių lyderio Ramūno Karbauskio. Pastarasis vadovavosi išrinktojo Ukraino prezidento Volodymyro Zelenskio dar gegužę išreikštu prašymu nekabinti kabinetuose jo atvaizdų, nes jis esąs ne ikona ir ne stabas.
Tuo metu prisiekęs Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda neprieštarauja portretų kabinimo tradicijai, o prezidentūra kaipsyk jau atspausdino 3,2 tūkst. šalies vadovo atvaizdų. Kokia šios tradicijos simbolinė funkcija – ar ji šiuolaikiška ir vakarietiška?
Diskutuoja K. Glaveckas, istorikas Egidijus Aleksandravičius, Vilniaus dailės akademijos Interjero dizaino katedros vedėjas Rokas Kilčiauskas, portretų fotografas Tomas Kauneckas, tapytojas, visuomenininkas Algimantas Černiauskas.
Komentarai
Bendravimo taisyklės