Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kodėl atlyginimai mokytojams Lietuvoje mokami visai nekreipiant dėmesio į jų darbo rezultatus?

2017-03-20, Pirmadienis 06:50
Gintaras Sarafinas

Jei mokytojai mano, kad gauna per menką algą, jie streikuoja. Ir pernai jie tai darė ne vieną kartą. O ką daryti mokiniams, jeigu jie gauna itin prastą mokymo kokybę, jeigu jie nieko neišmokomi ir prastai parengiami tiek egzaminams, tiek apskritai gyvenimui, galų gale jeigu juos moko mokytojo vardo neverti veikėjai. Galbūt vaikams, paaugliams ir jaunuoliams taip pat vertėtų streikuoti, protestuoti, mitinguoti, badauti. Kol kas jie to dar nesugalvoja, bet jei ugdymo kokybė ir toliau kris, gal ir sulauksime tokių gaivališkų nepasitenkinimo išraiškų.

Tiesa, mokytojų stengtis dirbti geriau, mokiniams atiduoti visą savo širdį, žinias ir patirtį visiškai neskatina dabartinė pedagogų darbo apmokėjimo sistema. Kad ir kaip tu dirbti – gerai ar blogai – kad ir kiek laiko ruošiesi pamokoms, kad ir kaip vaikus parengti egzaminams, olimpiadoms, ar kitiems konkursams – atlyginimas už pamoką toks pat.

„Taip neturėtų būti, - įsitikinęs Akmenės savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas, - atlyginimas mokytojams turėtų skirtis priklausomai nuo jų darbo rezultatų“.

Kaip pasverti tuos darbo rezultatus? Skirtingų ekspertų vertinimu, tų dedamųjų galėtų būti net keliolika: pirma, ar pas tą mokytoją veržiasi mokiniai (arba tėvai nori atvesti savo vaikus), antra, dalyje mokyklų organizuojamos mokinių, tėvų, mokytojų ir administracijos sociologinės apklausos, jos taip pat galėtų būti neblogu orientyru, trečia, kaip to mokytojo mokiniams sekasi įvairiausiuose žinių patikrinimuose (standartizuotuose testuose, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinime, ir žinoma, brandos egzaminuose), ketvirta, ar tas mokytojas rengia mokinius įvairioms olimpiadoms ir kitiems konkursams ir kaip jiems sekasi, penkta, ar mokytojas rašo mokiniams realius pažymius, ar jų nepervertina (tai puikiai pasimato per žinių patikrinimus: jei per standartizuotus testus ar egzaminus kažkurio mokytojo mokiniai gauna dvejetus-trejetus, o mokytojas jiems rašydavo aštuonetus – dešimtukus, tada ir atsiskleidžia mokytojo darbo brokas), šešta, atsižvelgti galima ir į Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros išvadas (jei ji paskelbia, kad vienas ar kitas mokytojas dirba puikiai, vadinasi jis iš tiesų dirba fantastiškai, nes agentūros ekspertai yra matę tūkstančius mokytojų ir gali juos palyginti), septinta, svarbu ir kiek konkretus mokytojas pasitobulino, pakėlė kvalifikaciją, lankėsi stažuotėse ar apskritai išmoko kažką naujo per pastaruosius trejus metus, aštunta, ar daug atskirų mokytojų mokinių po pamokų lanko korepetitorius (juk jei mokytojas dirba gerai, mažai jo mokinių lanko korepetitorius), devinta, dabar jau galima paskaičiuoti ir pamatuoti, kokią pridėtinę vertę suteikia kiekvienas mokytojas, dešimta, ar mokytojas yra motyvuotas ir lojalus savo mokyklai, vienuolika, kiek mokytojas savanoriavo ir kt. Taigi tu pasveriamų kriterijų gana daug.

Jeigu į mokytojų darbo rezultatus visai nekreipiama dėmesio, tai tokia jų atlyginimų sistema iš principo yra neteisinga. Juk negali taip būti, kad viena mokytoja vaikus puikiai išmoko anglų kalbos, jie labai gerai išlaiko egzaminus, vaikai pas ją veržte veržiasi, o kita mokytoja viską daro abejingai, vaikai į jos pamokas eina tik todėl, kad reikia, jų pasiekimai ir anglų kalbos žinios apgailėtini ir dvyliktoje klasėje jie angliškai kalba kaip šeštokai. Ir abi tokios mokytojos gauna vienodus atlyginimus. Tai nonsensas. Mero V. Mitrofanovo žodžiais, šaunūs mokytojai turėtų būti skatinami, už puikų darbą turėtų būti išmokami atlyginimų priedai ar taikomi specialūs koeficientai. Mero įsitikinimu, atlyginimai geriausiems ir blogiausiems mokytojams turėtų skirtis net dvigubai.

Tiesa, jau ir dabartinė sistema kažkiek leidžia diferencijuoti atlyginimus geriesiems ir prastiesiems mokytojams. Bet visa tai priklauso nuo mokyklų vadovų. Išmintingi ir teisingi mokyklų direktoriai sugeba taip viską sudėlioti, kad geri mokytojai pas juos gauna didelius krūvius, taigi ir atlyginimai jų tikrai nemaži.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius prof. Remigijus Žaliūnas įsitikinęs, kad tikrai pasiteisintų jei visame mūsų viešajame sektoriuje, taip pat ir mokyklose, būtų įteisintos terminuotos darbo sutartys. Beje, jos įprastos daugelyje Vakarų Europos šalių. Labai sveika, kai mokytojas, aukštosios mokyklos dėstytojas ar gydytojas kas trejus ar penkerius metus privalo parodyti, ką jis nuveikė, ką pasiekė. Taip pat svarbu, kad pretendentų į bet kurią laisvą mokytojo vietą būtų ne vienas, o mažiausiai du. Ir kad pedagogas, kuriam baigiasi terminuota darbo sutartis taip pat turėtų konkurentą, nes konkurencija daro stebuklus. Ji priverčia darbuotojus stengtis, tobulintis, siekti maksimumo ir profesinių aukštumų. Be konkurencijos viskas rieda žemyn.

Iš tiesų būdų, kaip gerinti mokytojų darbo kokybę esama daugybė, svarbu nors vieną jų taikyti praktiškai. Štai Jungtinėse Amerikos valstijose, konkrečiai Nešvilio mokyklose visų mokytojų darbo kokybę vertina kolegos, tai yra, kiti mokytojai. Galima netgi teigti, kad jie vieni kitus reitinguoja. Ir su pora, visos pedagogų bendruomenės  vertinimu, blogiausių mokytojų kasmet atsisveikinama. Tiesa, čia svarbu akcentuoti, kad lemia ne mokyklos administracija, o būtent kolegos, tai yra visi mokytojai. 

Komentarą parengė žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai