Ar teisinga puikių mokyklų ir darželių vadovus vyti lauk?
Valdančiųjų valstiečių ir žaliųjų bei socialdemokratų partijų lyderiai sutarė dėl mokyklų vadovų rotacijos. Veikiausiai jau kitąmet bus keičiami tie švietimo įstaigų vadovai, kurie vadovauja daugiau nei 30 metų, 2019 m. - tie, kurie vadovauja per dvidešimt metų, o dar po metų – tie, katrie vadovauja 10 ir daugiau metų.
Viena vertus, šis sprendimas išties seniai lauktas ir sveikintinas, nes Lietuvoje turime sočiai mokyklų vadovų, kurie mokykloms vadovauja trisdešimt ar keturiasdešimt metų ir tos mokyklos yra visiškame dugne, o kai kurios net nevertos mokyklos vardo. Pavyzdžiu čia vėlgi galima laikyti jau kiek įgrisusią Estiją. Šioje valstybėje pretendentas į direktorius turi pristatyti, ką per savo kadenciją jis įsipareigoja nuveikti, o kadencijos gale atsiskaito, ką pavyko padaryti. Jei planai pasirodo taip ir likę ketinimais, kadencijai pasibaigus, su tokiu vadovu atsisveikinama. O jei siekiai būna įgyvendinti, išsikeliami nauji tikslai, kurių bus siekiama jau per kitą kadenciją.
Šiandien Lietuvos valdančioji dauguma planuoja, kad mokyklų direktoriai, panašiai kaip ir šalies vadovas, galės vadovauti mokyklai ar ikimokyklinei įstaigai ne daugiau nei dvi penkerių metų kadencijas paeiliui. O tie, kurie direktoriais dirba jau seniai – tik vieną kadenciją.
Tarp tų, kurie vadovavimo patirtį skaičiuoja dešimtmečiais esama nemažai tokių direktorių, kurių vadovaujamos mokyklėlės vos ne vos vegetuoja, bet yra ir daugybė tokių, kurie per tuos keliasdešimt metų iš nieko (kai kuriais atvejais teturėdami tik apsilaupiusias sienas) sukūrė fantastiškas mokyklas, kuriomis galime didžiuotis prieš visą pasaulį.
Saulius Jurkevičius, Bronislovas Burgis, Raimondas Dambrauskas, Miša Jakobas, Rimas Budraitis, Stasys Šiurkus, Valdemaras Kaupinis, Edmundas Grigaliūnas – yra tie žmonės, kurie parodė, kaip sukurti aukščiausio lygio mokyklas ir kaip kuo daugiau vaikų nuvesti į sėkmę.
Kartu, žinoma, jie atgręžė į save ir daugybės pavyduolių akis. Nereikia nė abejoti, kad apie šių mokyklų vadovų postus svajoja daugybė veikėjų, kurie išsirikiuos prie šių asmenybių sukurtų prestižinių mokyklų durų vos tik bus duotas žemas startas pareiškiniams dokumentams į direktoriaus kėdę teikti.
Ar aptariamas sprendimas išmintingas?
Iš tikrųjų tai ne. Arba tik kai kuriais atvejais. Šiaip jau mokyklų direktoriai nėra politikai ir jų kadencijų negalima sulyginti su prezidentų kadencijomis. Tai rodo politinį netoliaregiškumą. Žinoma, nebent, kai kurie parlamentarai, tarp kurių kiekvienoje kadencijoje daugiausia būna pedagoginį išsilavinimą turinčių žmonių, ruošia vietas sau.
Bet atmetus sąmokslo teorijas reikėtų viską apsvarstyti racionaliai.
Taip, būtų puiku, jei žmogus, kuris iš nieko sukūrė svajonių mokyklą, šį efektą padaugintų ir sukurtų dar vieną puikią mokyklą, po to - dar vieną. Bet ar tai realu?
Šiaip jau visoms išvardintoms asmenybėms, sukūrusioms mokyklas – magnetus, yra per penkiasdešimt ar netgi šešiasdešimt metų. O gerai mokyklai sukurti, deja, neužtenka penkerių ar netgi dešimties metų.
Tiek S. Jurkevičius, tiek M. Jakobas, tiek E. Grigaliūnas „Reitingams“ yra prisipažinę, kad į svajonių mokyklą ėjo bemaž 20 metų, kol subūrė tokį kolektyvą, kuris yra pajėgus, konkurencingas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Žinoma, jei politikai vis dėlto sieks apriboti ne tik direktorių, kurie yra krienai ir kuriuos tikrai privalu nedelsiant iškasti, kad jie neterštų dirvos, bet ir sėkmingas mokyklas sukūrusių vadovų kadencijas, scenarijai įmanomi įvairūs. Sumanūs direktoriai į naujas mokyklas pas save gali persivilioti geriausius pedagogus bei mokinius ir ten toliau kurti Lietuvos sėkmės istoriją.
Primityvesnis variantas – susitarti su savo pavaduotoju apsikeisti vietomis. Kaip tai daro kai kurių šalių prezidentai. Primityvu. Bet jei politikai nekreipia dėmesio į jokias aplinkybes, tai ir direktoriai ieškos būdų, kaip apeiti bukus argumentus.
O pabaigai pasidalysiu savo sūnaus vaikų darželio istorija. Danguolė Babičienė sostinės darželiui „Pasaka“ vadovauja taip pat keliasdešimt metų. Pernai, tiesa, ji dalyvavo atestacijoje.
Bet viešai prisipažinsiu, kad per aštuonerius metus, kuriuos šį darželį lankė mano vaikai nė karto neteko darželiui nešti nė cento – tualetiniam popieriui, muilui, knygelėms ar dar kažkam pirkti. Ką paprastai daro daugybės sostinės mažųjų tėvai. Bet šis darželis turi ne tik pakankamai popieriaus ar kreidučių, o ir pačius moderniausius lavinamuosius žaidimus, dviratukus, paspirtukus, aikštynus.
Kai per atestaciją direktorės paklausė, kaip jai šitaip pavyksta vadovauti, atsistojo viena mama ir papasakojo: „Buvome priblokšti, kai vieną vasaros dieną atėję į darželį pasiimti dukros, radome tuo metu oficialiai atostogaujančią direktorę Danguolę kartu su savo dukra klūpančias ant kelių ir gremžiančias seną laką nuo grindų, o kitą dieną – lakuojančias.
Štai taip, keliais, prakaitu ir sunkiu darbu sukuriamos geriausios ugdymo įstaigos.
Ar būtų norinčių daugiau taip kurti mokyklas ir darželius nuo nulio, ar tik perimti vadovavimą darželiams, mokykloms, prieš kurių direktorius turėtume nulenkti galvą.
Komentarą parengė žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės