Valstiečių rudens – žiemos planas Lietuvai: vagonų daug, o garvežys dar nepagamintas
Šį rytą tiesiog privaloma pirmąsias minutes skirti Lietuvos istorijai. Apskritai besibaigiantys 2017-ieji, o iki Naujųjų liko tik 104 dienos, vis dažniau primins mums apie artėjantį Lietuvos Respublikos šimtmetį. Šiandien sukanka lygiai šimtas metų nuo Vilniaus konferencijos pradžios. Tiesą sakant, Vasario 16-oji kaip tik ir buvo pradėta Vilniaus konferencijoje. Prieš šimtą metų, rugsėjo 17-osios vakare, į Vilnių atvyko 214 delegatų. Iš 264 išrinktų.
Kas jie ir iš kur jie buvo? Į Vilniaus konferenciją buvo išrinkti visų apskričių visų socialinių sluoksnių atstovai. Nuo ūkininkų iki kunigų ir dvarininkų.
1917 m. rugsėjo 17-osios vakarą Vilniaus Žiemos teatre (dabar Rusų dramos teatras Teatro gatvėje) jiems buvo surengtas vaidinimas, o po vaidinimo choras dainavo kunigo Brazio ir poeto L. Giros kantatą.
Tie žmonės jau netrukus lems Lietuvos ateitį – išrinks Krašto (Lietuvos) Tarybą, kuri po pusmečio paskelbs Lietuvos valstybės atkūrimą. Keturios dienos posėdžių, į kuriuos nebuvo įleisti vokiečių karinės valdžios atstovai, buvo itin karštos. Ypač ryžtingai buvo nusiteikę kaimo atstovai, kurie kiečiausiai reikalavo skelbti Lietuvos nepriklausomybę. Bet tai jau buvo rezultatas to, kas Lietuvoje vyko dveji metai prieš konferenciją. Šiandien gal net ir ne visi istorikai suvokia, kokie Lietuvai buvo svarbūs tie keleri metai išvijus caro kariuomenę.
1915 m., kai tik Vokietijos armija išstūmė iš Lietuvos rusus, lietuviai per mėnesį įsteigė daugiau kaip 1000 lietuviškų pradžios mokyklų, kuriose mokėsi beveik 74 tūkst. mokinių. Koks tai sunkiai įsivaizduojamas skaičius, žinant, kad, valdant Rusijai, Lietuvoje buvo vos 600 pradžios mokyklų rusų kalba.
Negana to, per kelis mėnesius iki 1915 m. pabaigos sugriauto ūkio, miestų ir žiaurių reparacijų sąlygomis lietuviai įsteigė lietuviškas Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Utenos gimnazijas, taip pat įvairių kursų – mokytojų, amatų, santechnikų mokyklų. O į Nepriklausomybę Lietuva atėjo jau turėdama 36 lietuviškas gimnazijas ir 6000 mokinių. Ir visa tai – nepaisant vokiečių represijų ir tik visuomenininkų pastangomis bei suaukotais pinigais.
Kodėl šiandien mums ypač svarbu prisiminti Vilniaus konferenciją? Kuo pamokanti šimto metų mūsų istorija? Labai daug kuo. Pirmiausia tuo, kad 1918 m. Lietuva buvo pastatyta ne ant fanatikų draudimų ir užkeikimų, o ant visos tautos švietimo ir laisvės troškulio. Šiandien galime tik stebėtis anos Lietuvos kūrėjų gebėjimais, politikos supratimu ir šviesumu.
Iškart po konferencijos į savo Kretingos apskritį grįžęs jos delegatas dvarininkas dr. Mongirdas važinėja po aplinkinius valsčius skelbdamas Vilniaus konferencijos naujieną – kad lietuviai savo valstybėje turės gražiai sugyventi su tautinėmis mažumomis. Tuoj po konferencijos Antanas Smetona garsiajame Berlyno „Adlon“ viešbutyje Vokietijos politikams skaitys paskaitą „Litauische Frage“ (Lietuvos klausimas).
Ar dabartinis Seimo pirmininkas sugebėtų padaryti bent ką nors panašaus šiandien?
Prieš šimtą metų absoliuti dauguma Lietuvos kūrėjų dirbo ne už pinigus, o iš idėjos. Ir, kaip žinome iš istorijos, jiems visai neblogai sekėsi. Tiems, kurie visa tai dabar Lietuvoje daro už algą, ir ne tokią jau mažą, sekasi kur kas prasčiau.
Akis badantis pavyzdys – Seimo rudens sesijos darbų programa. Planų – per akis: valstiečiai giriasi, kad bus priimta net 100 įstatymų projektų daugiau negu pavasario sesijoje! Tačiau kas iš to, jei prie daugumos iš jų yra prierašas „neregistruota“. Tai reiškia, kad planas priimti įstatymą yra, o paties įstatymo projekto dar nėra. Iš 334 rudens sesijoje numatytų įstatymų net 161 jų projektų dar nėra. Iš 12 numatomų Viešojo sektoriaus efektyvumo ir skaidrumo didinimą turinčių įtvirtinti dokumentų registruoti vos keturi. Ir t. t. ir pan.
Vaizdžiai kalbant, vagonų valstiečiai turi daug, o garvežiai jiems tempti dar nepradėti gaminti. Kokia išvada? Paprasta – Seimo ir Vyriausybės darbas įstatymų leidybos srityje yra labai neprofesionalus, mėgėjiškas.
Tai koks esminis skirtumas tarp tų veikėjų, kurie dirbo Lietuvai prieš šimtą metų ir dirba dabar? Pagrindinis skirtumas – išsilavinimas. Šiandien mūsų į valdžią išrinkti veikėjai negali pasigirti klasikiniu išsilavinimu. Ir turbūt reikėtų pridurti – geru auklėjimu taip pat. Ir tai yra didžiausios kliūtys Lietuvos valstybės statyboje. O ar piliečių bėdos – ne tos pačios? Apibendrinti galėtume taip: prieš šimtą metų Vasario 16-osios Lietuva buvo statoma ant pradžios mokyklos pamatų. Lietuvos Respublikos antrąjį šimtmetį irgi derėtų statyti tik ant modernios edukacijos pamatų.
Tik kur tas proveržis, kur ta lyderystė, kurios taip reikia Lietuvai? Lieka tik pasikartoti: vagonų daug, o garvežys dar nepagamintas. Kai vagonų stoty yra daug, o tinkamo garvežio nėra nė vieno, kas lieka geležinkelio stoties viršininkui? Iš esmės jam lieka tik viena galimybė – stotyje rengti vaidinimus būsimiems mašinistams.
Nebesuskaičiuoti, kiek tokių vaidinimų jau surengė valstiečių lyderiai Karbauskis, Skvernelis ir Pranckietis. Tačiau, ko gero, visi sutiks, kad ilgiausiai ir su didžiausia sėkme Seimo scenoje išsilaiko Socialdemokratų partijos melodrama. Šiandien gali susidaryti įspūdis, kad socialdemokratų melodrama, sąlyginiu pavadinimu „Išeik – neišeik iš koalicijos“, apskritai bus be pabaigos. Štai ir praėjusį ketvirtadienį seni politinės scenos aktoriai socialdemokratai su įkvėpimu suvaidino dar vieną šios melodramos veiksmą.
Socialdemokratų partijos prezidiumas neleido Seimo socialdemokratų frakcijai pasirašyti koalicijos susitarimo su valstiečiais. Ar tai reiškia, kad socialdemokratai jau mes ministrų ir kitus valdžios postus ir netrukus apsikas opozicijoje? Jokiu būdu ne. Galutinis sprendimas, už kurį balsavo dauguma partijos skyrių, atidėtas partijos tarybos posėdžiui. Šis posėdis turėtų įvykti šį šeštadienį. Dar viena savaitė maudymosi dėmesio spinduliuose socialdemokratams yra garantuota. Bet net jei ir Socialdemokratų taryba nuspręstų, kad partijai reikia trauktis į opoziciją, tai irgi nereiškia, kad taip ir bus. Galiausiai gali atsitikti taip, kad socialdemokratai formaliai bus opozicijoje, bet jų ministrai ir toliau posėdžiaus Vyriausybėje.
Kaip taip gali būti? Ir ką tokia politinė šaltiena duoda Socialdemokratų partijai, kurios autoritetas visuomenės akyse jei ir netirpsta, tai bent jau nekyla? Politikoje be principų įmanoma viskas. Kita vertus, socialdemokratai iš tokių politinių drebučių šį tą ir gauna. Jau keli mėnesiai socialdemokratai dėl žaidimo „išeisiu – neišeisiu“ nuolat yra visų televizijų žinių ir pokalbių laidų dėmesio centre. Kitaip sakant, rinkimus smarkiai prakišusi Socialdemokratų partija dabar gauna tiek reklamos, kiek jos nenupirktų už jokius pinigus. Juolab partija su tokiu menku Seimo mandatų skaičiumi.
Jei socialdemokratai tiesiog laikytųsi koalicijos su valstiečiais sutarties, ji jau seniai niekam nebūtų įdomi. Taip pat būtų ir tuo atveju, jei socialdemokratų frakcija jau būtų pasitraukusi į opoziciją. Sunku pasakyti, ar socialdemokratai tokio planiravimo tarp valdžios dangaus ir opozicijos žemės siekia sąmoningai, ar jiems taip išeina netyčia. Bet kol kas rezultatai pranoksta lūkesčius. Tiesa, užsižaidus visada lieka pavojus, kad perlenkus lazdą galima prakišti ir dėmesį, ir turimus postus. Nes kad ir kokie nevykę politinėse intrigose būtų valstiečiai, anksčiau ar vėliau prieš socialdemokratų maivymosi lazdą gali būti rasta alternatyvi lazda.
Taip, Skvernelis, panašu, dar kartą išdūrė konservatorius – šįkart su sumažintu PVM šilumai. Tačiau kad ir kokie šalti po Naujųjų bus valstiečių šilumos gūsiai konservatoriams ir pusei Lietuvos, politikoje amžinų priešų nebūna. Kaip sakydavo Winstonas Churchillis, politikoje būna tik amžini interesai.
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės