O kam dabar lengva?
Jei tikėtume tuo, ką sako šalį valdančių partijų atstovai, tai šią savaitę Lietuva turėtų išgyventi tikrą sumaištį. Socialdemokratų taryba šeštadienį nusprendė nutraukti koaliciją su Valstiečių partija. O tai reiškia, kad Sauliaus Skvernelio Vyriausybė liko mažumoje. Na, bent jau iki formalios daugumos valstiečiams stinga 11 ar 13 balsų.
Parlamento paramos netekęs ministrų kabinetas – neeilinis įvykis bet kurioje šalyje. O jei dar po rinkimų nepraėjo nė metų, tai klausimas, kaip valstybė bus valdoma toliau, turėtų dominti ir jauną, ir seną. Jau vien todėl, kad ore pakimba visi Vyriausybės planai ir pažadai.
Pavyzdžiui, kaip dabar bus su pažadu pridėti prie pensijų po 13 eurų? Kas vykdys šį pažadą, o taip pat pažadą padidinti minimalią algą? Juolab, kad mažumos Vyriausybė Lietuvoje nėra dažnas įvykis.
Kažkas panašaus buvo 1992-ųjų pabaigoje. O klasikinė mažumos Vyriausybė apskritai iki šiol buvo tik viena. Tai 2006-aisiais darbą kaip mažumos Vyriausybė pradėjusi ir dvejus metus šalį valdžiusi Gedimino Kirkilo Vyriausybė.
Bet Lietuvoje visą savaitgalį buvo ramu. Ir šią savaitę, tikėtina, bus ramu. Todėl, kad dauguma žmonių netiki nei partijų žodžiais, nei jų sprendimais. Socialdemokratai tiek išūžė galvas savo “išeisim – neišeisim”, kad niekas net norėdamas rimtai nebežiūri į jų pasitraukimą iš valdžios.
Pagaliau net jei socialdemokratai ir rastų jėgų pasitraukti iš valdžios taip, kaip derėtųeuropinei partijai – jau nuo šiandien perduoti tris ministrų portfelius ir Seimo komitetų vadovų regalijas – kas nuo to labai pasikeistų? Visi ir taip žino, kad kone kiekvienu klausimu Seime – vis kitų partijų dauguma.
Nėra paslaptis ir tai, kad tokia padėtis Seime kartojasi ne vieną kadenciją. Todėl socialdemokratų pasitraukimas įvykiu netapo ir, matyt, netaps. Kokia košė Seime buvo iki praėjusio šeštadienio, tokia ji ir liks.
Tai dar šeštadienį patvirtino žinios iš pačių socialdemokratų stovyklos. Vaizdelis maždaug toks. Socialdemokratai apsisprendė išeiti iš koalicijos, o užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius iškart apsisprendė išeiti iš Socialdemokratų partijos.
Partijų spindesys ir skurdas – visame gražume. Jei ministrui reikia rinktis – partija ar postas, ministras renkasi postą. Nes postas arčiau kūno. O tai reiškia, kad Linkevičius, kuris yra ir Seimo narys, niekur iš valdančiosios daugumos nepasitraukė. Linkevičiaus balsas ir toliau bus Skvernelio ir Karbauskio valstiečių dispozicijoje.
Kaip pasielgs socialdemokratų deleguota teisingumo ministrė Milda Vainiutė, nežinoma. Bet ji net nepriklauso partijai. Kol kas tik ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius žada paklusti partijos sprendimui trauktis iš pareigų.
Taigi galime kalbėti tik apie tai, kad politiškai už nieką neatsakingų vadinamųjų profesionalų skaičius Vyriausybėje dar išaugs. Bet tai tik techninė problema. Tokių buvo ir bus. Todėl natūralu, kad tauta ir nesuka sau galvos dėl to, jog formaliai Skvernelio Vyriausybė liko mažumoje.
Ar yra rimtesnių problemų nei techinių po socialdemokratų išgimdytos politinės rokiruotės? Jei ne, gal kai kurios techninės problemos vertos rimtesnio dėmesio? Šiaip ar taip, po socialdemokratų pasitraukimo iš Seimo valdančiosios daugumos Prezidentė pranašavo politines audras.
Bet tai tik retorika. Šalies vadovė kitaip juk ir negalėtų kalbėti. Negi ji ims ir viešai džiūgaus, kad štai Seimo daugumoje liko dar mažiau tvarumo? Kurio jau ir taip trūko nuo pat kadencijos pradžios.
Taigi plačiajai publikai įdomybių šiame reikale nedaug. Galima sakyti, kad tai – tik Seimo narių, ministrų, na, ir dar politikos apžvalgininkų bei politiką komentuojančių politikos mokslininkų žaidimų aikštelė.
Tarkim, pirmas klausimas, kuris jiems kyla – kiek šis socialdemokratų pasitraukimas yra tikras ir nuoširdus?
Ką tik savo lyderiu visuotiniuose rinkimuose išrinkę Gintautą Palucką Seimo socialdemokratai tiesiog neturėjo kitos išeities, kaip tik formaliai pritarti jo idėjai atsiriboti nuo dalyvavimo valdžioje su Karbauskiu. Nes tai buvo Palucko idee fix. Bet ar tai reiškia, kad tai, kas patvirtinta de jure, taps ir de facto?
Paluckas sunkiai pasiekė savo, o, kaip žinoma, kiekviena pergalė, juolab kruvina, veda į pralaimėjimą. Iš esmės tuo, kas pasiekta šeštadienį, ir baigiasi partijos vado Palucko įtaka Seimo socialdemokratams.
Kaip Seimo nariai norės, taip jie toliau ir giedos.Nenorės palikti komitetų pirmininkų psotų, tai ir nepaliks. Na, nebent supykę valstiečiai tas beneficijas iš socialdemokratų atimtų.
Tačiau kokia prasmė valstiečiams dar labiau įsiūbuoti ir taip braškantį savo valdžios laivelį? Priešaky – treji metai, o pirmalaikiais rinkimais Lietuvoje tiki tik kūdikiai, naivuoliai ir koks būsimas šventasis, jei tokių apskritai yra. Todėl, kaip sakė viena žavi politikos mokslininkė, „socialdemokratų bosui Paluckui prasideda sunkusis etapas“.
Kita vertus, o kam dabar lengva?
Vokietijos socialdemokratai, vadovaujami Schulzo, antai jau trečiuose rinkimuose iš eilės – vis žemiau ir žemyn. O Lietuvos liberalams – dar blogiau. Kas jau kas, o liberalai tikrai neturi iš ko taip prabangiai rinktis, kaip, pavyzdžiui, Linkevičius.
Liberalai po to, kai prokuratūra ir STT apkaltino Liberalų sąjūdį pagal Baudžiamojo kodekso 225-ą ir 226 straipsnius, begali rinktis tik tarp stambaus masto kyšininkavimo ir stambaus masto prekyba poveikiu.
Tai maždaug tas pats, kaip tarp mirties bausmės pakariant ir mirties bausmės sušaudant. Pasirinkimas tarp buvimo politikoje ir išnykimo. Nes Liberalų sąjūdžio lyderiai nė už ką negali prileisti minties, kad geriau jau būtų paleisti šią partiją ir įkurti naują.
Apskritai trumpa liberalizmo Lietuvoje istorija – lyg amerikoniški kalneliai. Partijų skilimai ir jungimaisi, vedybos iš reikalo su tokiais neliberaliais tipais, kaip Paksas ar Guoga, ir nauji skilimai, kyšiai, bylos. Viso to visoms likusioms partijoms užtektų ir dar liktų, bet ir tai liberalų vargui galo nematyti.
Ir štai kas dar įdomu – kuo labiau liberalai bando tapti partija su socialiniu veidu, tuo didesnį kryžių Dievulis jiems pasiunčia. Tikriausiai, kad neužsimirštų kas esantys?
Bepiga tiems patiems socialdemokratams. Jie nesitraukdami nuo kasos gali net potencialius budelius paskelbti aukomis, ir nieko.
Štai socialdemokratas Julius Sabatauskas įregistravo Asmenų nukentėjusių nuo 1939–1990 m. okupacijų teisinio statuso įstatymą. Kas slypi už to?
Įstatymo pavadinimas gražus. Tačiau juo siūloma nukentėjusiais asmenimis pripažinti visus tuos, kurie būdami okupacinės Raudonosios armijos kariais ir karininkais, dalyvavo gausiuose sovietų karuose ir invazijose. Kitaip sakant, visi, kurie dalyvavo malšinant Vengrijos sukilimą, Prahos pavasarį, kovėsi už Kremliaus reikalą Vietname, Kuboje, Angoloje, kariavo su Izraeliu arabų armijose, būtų pakelti į nukentėjusiųjų rangą.
Švelniai kalbant, tai bomba po valstybės egzistencijos pamatu. Viena vertus, tarp nukentėjusiųjų atsidurtų GRU, KGB agentai ir jų specnazų žudikai. Tai būtų visiškas užribis. Kita vertus, o kokią teisę valstybė turi išaukštinti net ir tuos, kurie ne savo noru, bet vis dėlto trypė kitų tautų laisvę?
Moralės požiūriu, tai būtų kolaboravimo kaip gėrio pripažinimas. Taip, mes neturime teisės smerkti tų šimtų tūkstančių jaunų vyrų, kurie rinkosi tarnybą okupantų kariuomenėje vietoj dvigubai ilgesnio laiko kalėjime. Bet ir pripažinti juos tokiais pat nukentėjusiais kaip tuos, kurie geriau rinkosi kalėjimą nei tarnybą okupantui, neturim teisės.
Per 1956-ųjų Vėlines Kaune studentai skandavo „Šalin rankas nuo Vengrijos!“ Po 61-erių metų laisvos Lietuvos valdžia siūlo Vengrijos revoliuciją kraujyje paskandinusius okupantus paskelbti nukentėjusiais. Ar galima sugalvoti ką nors durniau?
Bet kadangi pagerbti buvusią tarnybą okupantams kovoje su Amsrikos imperializmu ir Izraelio sionizmu siūlo socialdemokratai, tai ir triukšmo nekilo. Na, ką iš tų socaildemokratų paimsi, ar ne?
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės