Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Koks renginys gražiausiai reprezentuoja Lietuvą?

2017-02-20, Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Ar pagalvojote kada, koks renginys gražiausiai reprezentuoja Lietuvą? Ne geriausiai, ne teisingiausiai ar kaip nors kitaip svarbiai, o gražiausiai?

Kodėl toks klausimas kyla šį pirmadienio rytą? Todėl, kad jau ketvirtadienį Vilniuje prasideda kasmetė knygų mugė. Net neabejoju, jei tik vyktų tokia apklausa, labai daug žmonių tarp gražiausių renginių paminėtų būtent Vilniaus knygų mugę.

Knyga net ir XXI a. tebėra kažkas tokio, kas traukia skirtingų kartų, patyrimo ir politinių pažiūrų žmones. Bet apie tai, kuo ypatinga ši knygų mugė – laidos pabaigoje.

O dabar – apie tai, kas sukasi Lietuvos erdvėje ir aplink ją. Kadangi ši savaitė pažymėta knygos ženklu, pabandykim paspėlioti, kiek Lietuvoje per savaitę, per mėnesį pasirodo išskirtinių tekstų? Svarbių visuomenei, jos plėtrai ir gyvasčiai.

Nors galbūt ir nėra labai smagu šitaip klausti. Jau vien todėl, kad dažną savaitę, o kartais ir mėnesį teks pripažinti – ogi nė vieno tokio nepasirodė.

Prabėgusi savaitė tuo ir išsiskiria, kad vienas toks tekstas tikrai pasirodė. Pavadinimas neįspūdingas, gal net atsiduoda sąmokslo teorija: „Kaip Lietuvos valdžia išdavė valstybę?“ Tačiau visa kita – tikrai įdomu.

Pirmiausia tai, kad net keturi autoriai. Trys profesoriai – politologas Raimundas Lopata, filosofas Alvydas Jokubaitis ir istorikas, nacionalinės premijos laureatas Alfredas Bumblauskas ir ambasadorius, vienu metu pilkuoju Lietuvos politikos kardinolu vadintas Albinas Januška.

Tiek autorių – jau savaime retas atvejis. Apie ką rašo tie tikriausiai pirmąkart bendrą tekstą kūrę autoriai? Tekstas – apie didžiausią mūsų užsienio politikos pralaimėjimą per 27 metus: Vilniaus pašonėje kylančią Astravo atominę elektrinę.

Apie tai, kodėl Lietuva liko vienui viena atominiame fronte. Net Latvija ir Lenkija mūsų nepalaiko. Kodėl nepalaiko? Todėl, kad jau aštuoneri metai Lietuva gyvena be užsienio politikos.

Štai keletas svarbiausių šio neeilinio teksto įžvalgų:

1. Lietuvos politikų požiūris į Astravo atominės elektrinės statybą rodo ryškų valstybės intereso suvokimo nebuvimą, idėjinį pasimetimą, politinės valios nebuvimą ir demoralizaciją.

2. Tai skaudžiausias užsienio politikos pralaimėjimas, paliesiantis ne vieną Lituvos piliečių kartą.

3. Nuo atominės elektrinės uždarymo Lietuva tyliai perėjo prie baltarusių AE pripažinimo, derantis tik dėl techninių detalių.

4. Astravo „uždarymo“ scenarijaus pakeitimas į Astravo „saugumo tobulinimo“ scenarijų visiškai atitinka Rusijos ir Baltarusijos interesus.

5. Nesukurta užsienio politika, turėjusi suburti Skandinavijos, Baltijos šalių ir Lenkijos bei Briuselio koaliciją prieš Astravo AE statybą.

6. Laikas prarastas, lyderystės nėra, viskas skirta tik vidaus politikos vartojimui.

7. Lietuva daro klaidą po klaidos – pavyzdžiui, dabar sakoma, kad jei nesustabdysime, tada nepirksime.  O turėtų būti – nepirksime ir tuo stabdysime.

Be galo skaudūs, bet sunkiai paneigiami teiginiai. Nebylų politikų susitaikymą su tuo, kad baltarusių atominė kybos virš Vilniaus kaip Damoklo kardas autoriai vadina valstybės išdavyste.

Bet štai kas keista: tekstas, kuris turėjo sukelti bent jau audringą diskusiją – sutiktas mirtina tyla. Niekas  net nepuola autorių už baisiausią bet kuriam politikui kaltinimą. Kodėl? Ar visiems dzin?

O gal paprasčiau? Kai šalyje nelieka užsienio politikos kūrimo proceso, prapuola ir poreikis diskutuoti apie užsienio politiką.

Tuo metu Baltarusija pastaruoju metu – ant liežuvio galo ne tik dėl Astravo atominės jėgainės. Žinios iš Baltarusijos – vis įdomesnės.

Rusija faktiškai įvedė sienos su Baltarusija kontrolę. Ir dar kokią kontrolę! Šios sienos rusai neleidžia kirsti net tiems, kurie turi Rusijos vizas – sako, važiuokite per kur tik norite, tik ne per Baltarusiją.

Rusijos ir Baltarusijos ginčas dėl dujų kainų tęsiasi daugiau nei metus, o konfliktas dėl naftos – daugiau nei pusmetį. Pasirodė žinių, kad Baltarsusija sudaro sutartį su Iranu dėl naftos tiekimo, o to per ankstesnius ekonominius Minsko ir Maskvos pasišpagavimus nebūdavo.

Lukašenka rėžia ugningas kalbas apie nepriklausomybę. Maskvoje neįvyko net planuotas Putino ir Lukašenkos susitikimas. O tuo metu Minske vėl vyksta demonstracijos prieš Lukašenką.

Štai tokioje atmosferoje artėja garsiosios milžiniškos Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“.

Kai kurie stebėtojai aiškina, kad Rusija galinti įvykdyti valstybinį perversmą ir nuversti Lukašenką. O geriausias būdas tam – didelių Rusijos kariuomenės dalinių įžygiavimas dalyvauti pratybose „Zapad“ ir pasilikimas Baltarusijoje.

Yra logikos tai grindžiančiuose samprotavimuose, kad Kremliui būtinas naujas konfliktas. Rusijoje artėja prezidento rinkimai – Putinui reikia naujo mažo pergalingo karo. Kita vertus, Lukašenkai Maskva kaip buvo reikalinga, taip ir liko. Be Maskvos ekonominės paramos Lukašenka ilgai valdžios neišlaikytų. Ir Kremlius tai puikiai žino.

Tai kokio velnio Rusijai užgrobti Baltarusiją, kuri ir taip iš esmės seniai yra Rusijos protektoratas? Nejau tik dėl Rusijos rinkimų ir Putino reitingų?

Ar gali keistis Kremliaus strategija – įbauginti Lukašenką ir sudaryti su juo susitarimą, pririšti jį prie trumpo pavadžio?

Vargu bau. Tikėtina, kad anksčiau ar vėliau ekonominiai Minsko ir Maskvos ginčai bus išspręsti. Taip jau ne kartą būdavo praeityje. Tad kažin ar artimiausiu metu Baltarusijoje gali įvykti radikalių pasikeitimų?

Bet galima sutikti ir su tuo, kad šįkart nervų yra daugiau. Kas lemia didesnį draskymąsi nei anksčiau?

Viena vertus, Rusijai vis labiau stinga pinigų, ir, nors ji gali, bet nelabai nori įprasta apimtimi toliau šelpti Lukašenką. Kita vertus, abu diktatoriai – tiek Lukašenka, tiek Putinas – neina jaunyn, o diktatoriaus kultas kasdien reikalauja vis daugiau nusilenkimų.

Yra ir trečias faktorius – gal ir silpnesnis, bet taip pat netuščias: po Sovietų sąjungos suirimo praėjo 26 metai.

Tad nori Maskva to ar ne, bet Baltarusijos valstybės formavimosi logika ima skirtis nuo Rusijos.Ar Rusija gali su tuo susitaikyti, ar jai tai svarbu?

Netrukus pamatysime. Kad ir kaip būtų, Lietuva labai mažai Baltarusijoje ką gali ir labai mažai ką reiškia – šiame žaidime kaip ir nesiskaitom aikštės žaidėju.

Bet negalima pamiršti ir to, kad, kaip liūdnai konstatuota Miuncheno saugumo konferencijos Pranešime, „pasaulio tvarka šiandien yra labiau neprognozuojama ir nestabili nei bet kada anksčiau po Antrojo pasaulinio karo“.

O kur geriausia užsidaryti nuo neprognozuojamos ir nestabilios pasaulio tvarkos, jei ne knygose? Knygose buvo galima slėptis nuo sovietų okupacijos marazmo. Knygos yra proga pailsėti nuo gyvenimo tempo ir kartais – nuo nuosavos valdžios kvailybės bei demoralizuojančio atsilikimo nuo modernybės.

Taigi, ką žada šiųmetė Vilniaus knygų mugė tai nedidelei, bet svarbiai lietuvių mažumai, kuri vadinama skaitytojais?

Vilniaus knygų mugėje lankysis su islandų rašytojai Sjónas ir Bragi Ólafssonas.  Ólafssono romano „Ambasadorius“ veiksmas vyksta Lietuvoje per festivalį „Poetinis Druskinininkų ruduo“. Į mugę atvyks estas, lietuviškai puikiai kalbantis Reinas Raudas. Raudas pristatys jau trečią savo knygą lietuviškai – romaną „Rekonstrukcija“.

Skaitytojų dėmesio turėtų susilaukti ispanas Francescas Mirallesas, britė Katherine Webb ir garsus Izraelio rašytojas Abrahamas B.Yehoshua. Pernai lietuvių kalba pasirodė Yehoshua knyga „Moteris Jeruzalėje“.

Mugėje lankysis JAV lietuvis – rašytojas, aktorius, režisierius Kęstutis Nakas, kuris pristatys istorinę pjesę „Kai Lietuva valdė pasaulį“. Prancūzas Olivier Trucas pristatys debiutinį detektyvą „Paskutinis lapis“. O garsus ir tikrai nedogmatiškas rusų istorikas Markas Soloninas – šeštą savo knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“.

O jei būtų mano valia, knygų mylėtojams rekomenduočiau nueiti ir į susitikimus su trimis lietuvių autoriais. Žurnalistas, rašytojas ir istorikas Tomas Vaiseta pristatys romaną „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“.

Kristina Sabaliauskaitė – paskutinę „Silva rerum IV“ dalį. Ambasadorė, istorikė Irena Vaišvilaitė – knygą „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“.

Knygų mugė yra ir puiki proga pažiūrėti į knygą ne tik iš malonumo skaityti, bet ir ekonomikos ar tautos būties apmąstymų taško.

Žvelgdami į knygų ekonomiką rastume, kad knygų leidyba vis dar neatsigauna po pasaulinės ekonomikos krizės. Pernai šalyje išleista 3,4 tūkst. pavadinimų knygų. Tai ketvirtadaliu mažiau nei 2008 metais. O knygų tiražai per tą laiką smuko nuo 7 iki 4 mln. egzempliorių.

O kaip išmatuoti tą nuosmukį, kurio neįvardysi skaičiais – gausėjančiomis klaidomis, prastais vertimais, nesutvarkytais tekstais, nes knygų redaktorių ir vertėjų darbas Lietuvoje apmokamas prasčiau nei valytojų? Bet gal neverta versti protingų knygų į lietuvių kalbą? Juk skaitytojai, skirtingai nei valdžios žmonės, moka vis daugiau kalbų.

Labai gražiai į šį klausimą neseniai atsakė vertėja Rūta Jonynaitė: „Reikia versti, nes tai labai svarbu pačiai kalbai, jos gyvasčiai. Tai  ir plėtoja pačią kalbą, o per kalbą – ir suvokimą.“ Gerų tekstų geri vertimai turtina ir įtvirtina gimtosios kalbos raišką. Pagaliau ar galima laikyti save civilizuota tauta, jei neturėsim naujausių filosofijos, ekonomikos, istorijos tekstų gimtąja kalba?

Eidami savaitgalį į knygų mugę, pamąstykite apie tai, ar viską padarėme, kad galėtume save laikyti civilizuota tauta?

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai