Kodėl Lietuvai kartais būna sunku ar net neįmanoma prisiminti savo didvyrių?
Ką tik pradėjome turbūt vieną gražiausių savaičių metuose. Na, bent jau Lietuvoje – tai tikrai. Šią savaitę laukia net dvi šventės.
Jau rytoj – Šv.Valentino diena, visų įsimylėjusių žmonių vakaras. O ketvirtadienį švęsime jau 99-ąsias Vasario 16-osios metines. Kurių daugumos taip pat nebūtų be meilės. Kiek žmonių per penkiasdešimt okupacijos metų rizikavo savo laisve ir gerove, kad iškeltų pačių pasiūtą trispalvę virš mokyklos ar elektros stulpo? Ar įmanoma būtų tokia auka be meilės?
Bet jau girdžiu nepasitenkinimą ar bent klausimą – ar neužtemdo šv.Valentino diena Vasario 16-osios? Tokių priekaištų Įsimylėjėlių diena sulaukdavo tada, kai tik ji atėjo į Lietuvą, sulaukia ir dabar.
Net ir tolerantiškesni vyresni lietuviai neretai mano, kad šv. Valentinas, jei ir nėra Vakarų atneštas blogis, tai bent jau netinka Lietuvai. Nes – priduriama – Įsimylėjėlių diena nepelnytai užtemdo Vasario 16-ąją. Ar galima taip tvirtinti?
Tai – netiesa. Bent jau dėl to, kas pelnyta, ir kas – nepelnyta. Ir ne tik todėl, kad šv. Valentino diena yra graži visų bendrų širdžių šventė. Dar ir todėl, kad į klausimą, kas buvo šv. Valentinas, galima atsakyti vienu žodžiu – tai krikščionių didvyris. Kankinys, nužudytas už tikėjimą ir artimo meilę.
Viena legendų sako, kad Šv. Valentinas buvo Romos kunigas, o gal net vyskupas, gyvenęs II ar III a. po Kristaus. Tuometis Romos imperatorius buvo išleidęs įsakymą, draudžiantį tuoktis. Šitaip jis siekė, kad kuo daugiau vyrų eitų į kariuomenės legionus. Imperatorius manė, kad vedę vyrai yra labiau prisirišę prie savo šeimų, todėl negali būti geri kareiviai.
Valentinas jaunus žmones tuokdavo slapčia. Kunigas buvo suimtas, o vasario 14-ąją nubaustas mirtimi. Net jei tai ir ne tas Valentinas, nes patikimi šaltiniai to lyg ir nepatvirtina, Katalikų Bažnyčia vis tiek turi dar bent 5 kankinius ir 3 vyskupus Valentinus.
O jei ir neturėtų, tai ar tai sumažintų Šv.Valentino dienos grožį? Nes, kaip dainavo „The Beatles“, All You Need Is Love!
Gal ir ne be reikalo kalba pasisuko apie didvyrius. Į dvigubų švenčių savaitę Lietuva įžengė turėdama tikrai gražų ir sektiną pavyzdį. Tai – kaunietė Rasa Kazėnienė.
Po Rasos pranešimo apie auksinius čiaupus Kauno tardymo izoliatoriuje nuo pareigų laikinai nušalinta Kalėjimų departamento generolė Mikėnaitė ir laikinasis šio izoliatoriaus vadovas Kviatkauskas.
Tačiau tam, kad šitie veikėjai būtų bent jau nušalinti nuo pareigų, Rasai Kazėnienei teko įveikti sunkiai ES šalyje suprantamus kryžiaus kelius.
Iš pradžių ji kreipėsi į STT, nes Kauno STT skyrius yra Kauno tardymo izoliatoriaus kaimynas, taigi Rasa net nesitikėjo nešališko tyrimo. Bet ir Vilniuje STT į drąsios finansininkės pranešimą numojo ranka.
Užuot ėmęsi tirti korupcijos Kauno tardymo izoliatoriuje, kovai su korupcija įsteigtos STT agentai patys arba jų informuoti draugeliai iš kitų struktūrų ėmė sekti Rasą. Už visų mokesčių mokėtojų pinigus! Ar gali kas būti šlykščiau?
Bet Rasa vis tiek rado jėgų paviešinti valstybės pinigų vogimą. Taigi be jokių pagražinimų – Rasa Kazėnienė yra tikra Kovos 11-osios Lietuvos didvyrė.
Jei kiekviena valstybės institucija turėtų po vieną tokį pareigūną kaip Rasa, kasmet sutaupytume milijardą mokesčių mokėtojų EUR. Nereikėtų jokių mokesčių didinti, kaip daro dabartinė Seimo dauguma.
Prezidentė turi neeilinę progą – Vasario 16-ąją, o jei nespės, tai Kovo 11-ąją apdovanoti Rasą Kazėnienę koviniu Vyčio kryžiaus ordinu. Nes tai ne šiaip pilietiškas poelgis. Tai didvyriškas šalies gynybos nuo iždo vagių su generolų antpečiais aktas.
Ir ne tik todėl. Tokius žmones turėtume prisiminti ir pagerbti, kad padrąsintume kiekvieną pilietį ginti savo valstybę.
Tačiau ar daug kas šiandien prisimena krekenavietę Dalią Budrevičienę? Tą pačią, kuri demaskavo Darbo partijos vadą Uspaskichą, kad jis slepia mokesčius, savo įmonėse mokėdamas algas vokeliuose?
Ši moteris iškart buvo išmesta iš darbo. Po vokelių skandalo daugiau kaip mėnesį buvo komoje. O kaip ją „pagerbė“ Lietuvos valstybė?
Uspaskicihas išsisuko. Didvyriškai pasielgusi krekenavietė ilgai sirgo, dažnai net pinigų vaistams stokojo.
Lietuvos valstybės atkūrimo diena yra proga, šalia tokių mūsų didvyrių kaip Lietuvos žvalgybos pažiba Marcelė Kubiliūtė ar Sausio 13-osios didvyrė Loreta Asanavičiūtė, prisiminti ir tokias moteris kaip Dalia Budrevičienė ar Rasa Kazėnienė.
Tik ar prisimins tai valstybės, Vyriausybės ir Seimo vadovai?
Kodėl Lietuvai kartais būna sunku ar net neįmanoma prisiminti savo didvyrių?
Ne visuomet tai įvyksta dėl blogos mūsų išrinktųjų valios. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet, praėjus 27 metams po nepriklausomybės atkūrimo, mūsų istorijoje tebetvyro chaosas. Kas tikrai svarbu, o kas – nelabai, dažnai nesutaria net istorikai, ką jau kalbėti apie politikus.
Pramiegota istorija, taip šį chaosą neseniai apibūdino profesorius A.Bumblauskas. Nors Lietuvos istorija laikoma vienu mūsų tapatybės pagrindų, visą laiką, anot profesoriaus, gyvenome su pramiegotos Lietuvos istorijos idėja. Savo paskaitoje „Pramiegota Lietuvos istorija“, prof. Bumblauskas klausia, kodėl užmigome?
Iš dalies taip atsitiko dėl to, kad mūsų patriarchai Daukantas, Basanavičius ir Maironis taip norėjo. Jie sukūrė „užmigimo–atbudimo“ koncepciją, kuria siekta atsiriboti nuo lenkiškos kultūros. Iš to sekė, kad ir Vilniaus, kurį Vaižgantas net buvo pavadinęs tautos gangrena, mums nereikia.
Pramiegojome tą savo istoriją, be kurios negalime adekvačiai ugdytis europietiškos ir pilietinės tapatybės. Bumblausko teigimu, Lenkija kartu su Lietuva XVII–XVIII a. Europai davė penkis dalykus: duoną, demokratiją, religinę toleranciją, baroką ir Konstituciją.
Tačiau būtent šį laikotarpį Lietuva dažniausiai apeina tylomis. O juk būtent šis mūsų istorijos gabalas parodo, kad tuomet jau buvome pasiviję pasaulį.
Nors keramika į Lietuvą pavėlavo 3000 metų, plūgas – 800 metų, o krikščionybė – 400 metų, barokas į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atėjo akimirksniu. Jėzaus bažnyčia Romoje pastatyta 1584 m., o tie patys Radvilų pasamdyti meistrai Nesvyžiuje Jėzuitų bažnyčią pastatė 1586 m.
Mūsų Atmintinų dienų įstatymas yra keistas net 800 kartų. Bet kai reikėjo įpaveldinti gegužės 3-iąją, šis procesas atidėtas aštuonis kartus. O juk Gegužės 3-iosios Konstitucija yra Lietuvos aukso medalis Europos čempionate, kai finale aplenkiame prancūzus, ir sidabro medalis pasaulio čempionate, kai pralošiam tik amerikiečiams.
Turėtume šią datą pagerbti, ja didžiuotis, bet tai iki šiol nepadaryta.
O kas padaryta, kad būtų tinkamai paminėtas Vasario 16-osios šimtmetis, kurį minėsime jau po metų?
Peržvelgus Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programą ir jos papildymus susidaro įspūdis, kad tai yra eilinis „pageidavimų koncertas“ – valdininkų siūlymai be jokios sistemos ir valstybingumo akcentų. Net ir šimtmečio proga nebandoma kurti Vasario 16-osios tapatybė.
Politologas Raimundas Lopata ir istorikas Bumblauskas siūlo viską permąstyti per „Trijų Lietuvų“ koncepciją. Jos esmė būtų pirmiausia išskirti tris valstybingumo tarpsnius: Senąjį Lietuvos valstybingumą, kurį simbolizuoja Liepos 6-oji, Modernųjį – Vasario 16-osios Lietuva, ir Naujausiąjį – Kovo 11-osios Lietuva.
O atskyrus reiktų ieškoti šių Lietuvų jungčių. Pirmoji – tai Vytis Vilniaus Lukiškėse. Vytis sujungia visas tris istorines Lietuvas, o kartu visas tris į Kovo 11-ąją vedančias linijas.
Kaip siūlo idėjos autoriai, būtų galima atgaivinti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kaip Tautos panteono programą. Klaipėdoje kurti Mažosios Lietuvos panteoną, o Vilniuje – valstybingumo ašį nuo Katedros (senasis Lietuvos valstybingumas) iki Seimo su Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąja.
Kiekvienas Lietuvos pilietis turėtų žinoti, kur ieškoti jo tapatybę patvirtinančių ženklų.
Būtinas Valstybės panteono sukūrimas. Vilniuje yra matomos didžiausios „įsostinimo“ spragos, nes neužbaigtas Senosios Lietuvos valdovų panteono kūrimas. Tai reikėtų derinti su Katalikų Bažnyčia ir suformuoti Katedroje kenotafų sistemą tiems valdovams, kuriuos žinome buvus palaidotus Katedroje, čia įtraukiant ir Vytauto palaikų paieškų problemą.
Vasario 16-osios Šimtmečio bendros koncepcijos autoriai siūlo daug grakščių ir aiškių idėjų.
Tarp jų – ir sukurti Lietuvos valstybingumui skirtą istorijos veikalą, kuriame suprantamu, maksimaliai iliustruotu būdu būtų pristatyti trijų Lietuvų civilizaciniai pasiekimai ir dviejų Lietuvų tragiškos baigtys 1795 m. ir 1940 m.
Tokio veikalo koncepcijos gairėmis būtų: Senosios Lietuvos fenomenai: duona, bajoriškoji demokratija, religinė tolerancija, barokas, teisės tradicija su Lietuvos Statutais ir Gegužės 3-iosios konstitucija.
Moderniosios Lietuvos fenomenai: privalomas pradinis švietimas ir gimnazija, sviestas ir pieninės, ANBO ir lietuviškoji aviacija, krepšinis.
Šiuolaikinės Lietuvos fenomenai: „Litgrid“ jungtys su Švedija ir Lenkija bei „Independence“ Klaipėdoje, Vytis ant euro ispanų Kanaruose ir portugalų Azoruose.
Koncepcija vieninga, moderni, ir, svarbiausia, nebrangi. Bet tai, kad ši Vasario 16-osios šimtmečio įprasminimo koncepcija yra moderni, matyt, ir bus didžiausias kliuvinys jai įgyvendinti.
Bet kuriuo atveju tai – ateities klausimas. O šiandien – puiki proga pasidžiaugti artėjančiomis šventėmis. Su artėjančia Šv.Valentino diena visus tuos, kurie myli! Su Vasario 16-ąja – visus tuos, kurie myli Lietuvą ir laisvę!
Gražių švenčių.
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės