Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kodėl blogai gyvename?

2017-08-21, Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Klausimas, kodėl blogai gyvename, toks nuvalkiotas, kad net nebepatogu jį garsiai ir ištarti. Kas tik nebandė į jį atsakyti. Praėjusią savaitę su dar vienu atsakymo variantu išlindo valstiečių pirmininkas Karbauskis.

Išlindo kaip Pilypas iš kanapių. Viena vertus, tokia valstiečių politikos darymo maniera. Klausia ar ne, partija svarstė ar ne, bet reikia ką nors asmeniškai susukti čia ir dabar.

Kita vertus, kaip Pilypas iš kanapių, nes blogo gyvenimo klausimas nėra tai, ko žmonėms labiausiai reikėjo per pačius vasaros karščius. Užliejus Lietuvą šilumai, atsiradus uogų ir užaugus pirmai bulvei, ir  didžiausio vargšo širdis atšyla.

Kad ir ką sakytume, mūsų savijauta vis tiek labiausiai priklauso nuo šviesos ir šilumos. O ką Karbauskis sakys gruodį, stojus Adventui, kai ir taukais aptekusiems žmonėms gyvenimas nebemielas? Kartos tą patį?

Bet, matyt, Karbauskis daugiau tą dieną nieko nesugalvojo, o patarėjų jis, regis, taip ir nesusiras. Todėl valstiečių vadas ėmė ir vamptelėjo, kad blogai gyvename tik todėl, kad valstybė jau keletą metų laikosi šiokios tokios finansinės drausmės.

Paprastai taip sušneka žmonės, iškritę iš medžio. Bet iš dainos žodžių neišmesi. Ką pasakė Karbauskis ir kaip jį reikėtų suprasti?

Ketvirtadienio vakarą Karbauskis pareiškė, kad „Fiskalinės drausmės įstatymai, kurie buvo priimti krizės metu, šiandien yra nereikalingi, nes jie didina emigraciją“. Išvertus į žmonių kalbą, Karbauskio žodžiai yra signalas imti išlaidauti kaip 2007 metais, o po tokios valstiečių puotos nors ir 2008-ieji.

Gal tikrai laikas atleisti diržus?

Įsivaizduokite, kad šeima su vidutinėmis pajamomis ir turinti nemenkų įsiskolinimų pradėjo uždirbti dešimtadaliu daugiau. Ar tai reiškia, kad šeima gali savo išlaidas padvigubinti?

Net vaikai šeimose, kur nuo mažens žinoma pinigų kaina, pasukiotų pirštu prie smilkinio. Be abejo, ne! Tai kodėl panižo delnai valstiečių bosui?

Kaip ir kiekvieno populisto, taip ir Karbauskio, didžiausias troškimas –  papirkinėti žmones pačių žmonių suneštais pinigais. Vis tiek už tokią lengvabūdišką politiką galiausiai skaudžiai ir ilgai mokėtų patys Lietuvos žmonės. Mokėtų tuo metu, kai Karbauskio ir valstiečių pėdos Seime jau būtų ataušusios.

„Sakyti, kad žmonės iš Lietuvos emigruoja dėl Fiskalinės drausmės įstatymo yra tas pats, kas sakyti, kad žmonės gerai nevertina valdančiosios koalicijos veiklos tik todėl, kad nėra teisingo laikraščio“, taip Karbauskio iniciatyvą įvertino buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

Tiesa, gavęs į barzdą tiek iš politikų, tiek iš ekspertų Karbauskis jau kitą dieną tarsi persigalvojo ir pareiškė, kad finansinės drausmės įstatymai yra reikalingi, bet jis, Karbauskis, vis tiek norėtų juos pakeisti.

Kad ir kaip būtų su fiskaline drausme, grįžkim prie Karbauskio klausimo. Ar žmonės emigruoja būtent todėl, kad valstybė jau ketverius metus laikosi finansinės drausmės? O gal priešingai – kaip tik todėl, kad labai ilgai tos drausmės Lietuvoje nebuvo nė kvapo?

Atsakyti į šį klausimą dar niekam iškart nepavyko ir greit dar nepavyks. Bet mes visada galime šį tą prisiminti ir šį tą palyginti. Lygiai prieš 20 metų, rugpjūčio 19-ąją, Seimas leido patraukti baudžiamojon atsakomybėn tokį Seimo narį Audrių Butkevičių. Prokurorai tuometį centristą kaltino, kad jis iš bendrovės „Dega“ vadovo Klemenso Kiršos paėmė 15 000 dolerių kyšį.

Galite paklausti, o kokį ryšį tai turi su tuo, kad žmonės emigruoja?

Vėlgi teks atsakyti – jokio tiesioginio ryšio. Bet paralelių galėtume rasti. Nepaisant to, kad Audrius Butkevičius buvo nuteistas ir sėdo į kalėjimą, Seimas iš jo taip ir neatėmė parlamentaro mandato. Tam pasipriešino centristai ir opozicinių frakcijų veikėjai. Kalėjime sėdėjo ne buvęs, o tikras Seimo narys. Butkevičius ir jo šalininkai tai vadino pačia tikriausia provokacija.

Tai vienas gėdingiausių Lietuvos parlamentarizmo puslapių. Toks tautos išrinktųjų elgesys tada parodė, kad Seimo nariams galioja kitokios taisyklės nei kitiems piliečiams. Praėjo 20 metų – gal situacija pasikeitė į gera?

Prieš kelias dienas paaiškėjo, kad dabartinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas valstietis Vytautas Bakas prieš kelerius metus rašinėjo laiškus Rusijos ambasadai.Juose prašė suvesti su Rusijos VRM ir FSB profsąjungomis, aiškino norįs pasisemti patirties iš Kremliaus policijos „reformos“ ir puikių Putino įstatymų, kuriuos svajojantis pritaikyti Lietuvai.

Kaip sakoma, ačiū, nereikia. Tačiau šiuo atveju įdomu kitkas.

Kaip tokį Bako elgesį įvertino saviškiai – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga?

Juk Bakas vadovauja komitetui, kuriam prieinama daugiausia valstybės paslapčių.

Premjeras Skvernelis sakė, kad jis visiškai pasitiki Baku. Širinskienė su Papirtiene ėmė šaukti, kad tai socialdemokratų kerštas už Mindaugo Basčio apkaltą. Pati tikriausia provokacija, ar ne? – lygiai taip pat, kaip prieš du dešimtmečius išdidžiai pareiškė Audrius Butkevičius.

Per dvidešimt metų mažai kas pasikeitė. Kaip 1997 m. vieni įstatymai buvo taikomi svetimiems, o visai kiti – saviems, taip ir dabar mūsiškio neleisim mušti.

1997-ieji primena dar du įvykius, kurių nereikėtų išleisti iš akiračio, svarstant, kodėl blogai gyvename.

1997-ųjų vasarą nusišovė “Tauro” banko savininkas Genadijus Konopliovas. „Tauro” bankas tuo metu jau buvo iššvaistęs LDDP Vyriausybės jam patikėtą skirstyti 80 mln. Lt ES paskolą.

Ši Europos paskola buvo skirta smulkiajam verslui. Tačiau įmonės, kurioms buvo per „Tauro”banką buvo skirtos paskolos, iškart buvo tapusios valstybės paslaptimi.

Apskritai, jei ne LDDP valdžia, „Tauro” bankas turėjo bankrutuoti dar 1993-aisiais. Milžinišką tiems laikams sumą Vyriausybė paskyrė dalyti bankui, kurio net audito centrinis bankas nebuvo daręs.

O dabar palyginkime šią seną istoriją, kad ir su Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centru. Ir paklauskim – ar kas pasikeitė per dvidešimt metų?

Ir pagaliau trečias istorinis faktas, kuriam vasarą stuktelėjo dvidešimtmetis. Prieš 20 m. taip pat vasarą konservatorių ir krikščionių demokratų dominuojamas Seimas priėmė rublinių indėlių grąžinimo įstatymą. Taip vieni žmonės buvo paskatinti ir ateityje nesaugoti savo pinigų. Kiti piliečiai, kurių sąskaita įvykdytas rublinių indėlių grąžinimas, buvo apvogti, kad valdžia už jų pinigus nusipirktų lūzerių palankumą.

Vėl girdžiu klausimą – o ką tas rublinių indėlių grąžinimas turi bendro su emigracija?

Gal ir nieko. Bet nepaneigsi fakto, kad Estijos valdžia rublinių indėlių negrąžino. Estija visą laiką žiūrėjo į ateitį. Lietuvos valdžia nuolat dairėsi į praeitį. Ieškojo obuolių ten, kur jų nėra.

Šiandien daugiau estų sugrįžta nei išvyksta iš šalies. Kodėl pas mus priešingai? Gal raktas čia ir rublinių indėlių grąžinimas?O dar tai, kad Estijaneturėjo jokių gelbėtojų? Nei LDDP su Brazausku, nei Uspaskicho, nei Pakso, nei Valinsko, nei Karbauskio su Skverneliu – nė vieno panašaus į mūsų gelbėtojus. Estai visą tą ketvirtį amžiaus kantriai rinko daugmaž atsakingus politikus.

Todėl Estija jau nuo 2004-ųjų laikėsi fiskalinės drausmės įstatymo. Estija į pasaulinę krizę atėjo pasiruošusi storą lašinių paltį jai išgyventi. Estija sėkmingai taikosi prie globalizmo taisyklių. O Lietuvos valdžioje daugėja šmikių, kurie eina prieš globalizmą grūmodami kičiniu tautiniu kostiumėliu ir semdamiesi patirties iš Gorbačiovo-Ligačiovo kompanijos ksenofobų, tvirtinusių, kad rusus nugirdė žydai ir rokenrolas.

O, kaip skiriasi Lietuvos ir Estijos vadovų požiūris į tai.

„Pačių savęs okupacija vyksta ne taip pastebimai kaip išorinė okupacija. Laisvės apribojimas vardan bet kokios šventos idėjos, ar tai būtų estų nacijos grynumas ar produktų pasirinkimas, – tai pačių savęs okupacijos pradžia", taip vakar, Estijos nepriklausomybės atkūrimo dieną, kalbėjo prezidentė Kersti Kaljulaid.

Dar Estijos prezidentė pabrėžė, kad „politika yra ne teatras ir ne pasilinksminimas, o menas vesti pirmyn. Ji turi būti mūsų bendru gyvenimo organizavimo instrumentu, o ne pragyvenimo priemone“.

Kaip žinoma, geram trečdaliui mūsų rinkėjų politika vis dar yra tik teatras, o politikams – tik pragyvenimo šaltinis. Ar tai nėra viena iš tikrųjų priežasčių, kodėl blogai gyvename?

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka. 

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai