Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Ką Skverneliui daryti su valstiečių „vertybininkais“?

2017-04-03, Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Lietuvos politinis gyvenimas yra toks prieštaringas, kad dažnai bet kuris bandymas nubrėžti tiesę net tarp to paties veikėjo žodžių ir veiksmų iš anksto pasmerktas nesėkmei.

Antai tik prieš metus tuometis vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, į šį postą atėjęs kaip „Tvarkos ir teisingumo“ atstovas, pareiškė, kad į Seimo rinkimus jis ne šiaip eis su Valstiečių partija, bet darys tai su „žmonėmis, kurie savo darbus grindžia vertybėmis ir turi ambicijų keisti valstybę.“

O ką išgirdome po metų iš to paties Skvernelio, tik jau Ministro Pirmininko, lūpų?

„Kyla labai rimtų abejonių, ar prieš Seimo rinkimus valstiečių deklaruota pokyčių idėja nebuvo tik gražus ir viliojantis rinkiminis šūkis“, – Ministras Pirmininkas mala į miltus partiją, su kuria taip vertybiškai krito į vestuvinį politikos guolį.

Dabar jau Skverneliui kyla rimtų abejonių ir dėl to, ar pavyks įgyvendinti kitas esmines valstybės reformas. Anei vertybių, anei ambicijų? Kaip toj dainoj, anei skripkos, anei dūdos, anei pyragėlio.

Tik vienas dalykas nesikeičia: pagrindinis politinis herojus – šiuo atveju Skvernelis – dėl to visiškai nėra kaltas. Kaip jau įprasta, pas mus visada aplinka kalta.

Metai Lietuvos politikoje yra velniškai daug, kai pagalvoji.O ypač kai klausaisi populiariausio Lietuvos politiko S. Skvernelio. Pats velnias ragus nusilaužtų, bandydamas suprasti, kaip iš žmonių, kurie savo darbus grindžia vertybėmis ir turi ambicijų keisti valstybę, per metus gali likti tik priešingus signalus į visas puses siunčianti, o kartais tiesiog atvirai kliedinti provincialių ir tamsių veikėjų rinktinė?

Tokių metamorfozių nebūna net Lietuvos politikoje. Kokia išvada?

Jeigu premjeras Skvernelis būtų sąžiningas ir atviras politikas, jis turėtų pripažinti, kad ir prieš metus pas valstiečius nebuvo nei tų vertybių, nei tų ambicijų. O jei taip, tai kas tuomet buvo? Buvo tik didelis Skvernelio noras saugiai patekti į Seimą ir pratęsti darbo biografiją.

Tikslas įvykdytas ir net su smarkiomis magaryčiomis. Tik ką dabar Skverneliui daryti su tais valstiečių „vertybininkais“? Juk plika akimi matyti, kad dauguma Seimo valstiečių neklauso Skvernelio, kad Karbauskis yra jų tikrasis ponas.

Panašu, kad ir neklausys, jei jau pats Ministras Pirmininkas viešai visiems pasakoja, kad dalis valstiečių vis kursto jį išsivesti juos iš Karbauskio frakcijos ir įkurti Skvernelio frakciją.

Kad ir kaip ten būtų, su kiekviena diena premjero Skvernelio balse – vis daugiau tragiškų natų. Tuo metu situacija valstiečių ir apskritai valdančiųjų fronte, priešingai, įgauna vis daugiau komiškų bruožų.

Trečiadienį Skvernelis pareiškė pasipiktinimą Seimo Švietimo ir mokslo komitetu, kuriam vadovauja valstietis Eugenijus Jovaiša. Premjero pasipiktinimas suprantamas.

Jovaiša komitete prastūmė VDU ir LEU susijungimo planą. Prastūmė tuo metu, kai darbą jau yra įpusėjusi arba bent jau turi būti įpusėjusi premjero sudaryta darbo grupė universitetams optimizuoti.

Nors šis komiteto sprendimas dar nieko nereiškia ir realiai dar nieko nekeičia, iš Edukologijos universiteto į valstiečius atėjusio Jovaišos veiksmai – ne šiaip iššūkis premjerui. Tai – priminimas jam, kad valstietišką muziką užsakinėja ne tik Skvernelis.

Iš esmės tai viešas parodomasis antausis premjerui, kad per daug neįsijaustų. Antausio stiprumą didina dar ir tai, kad jokia opozicija šiame Seime Skvernelio taip nepažemino ir, galima manyti, kad ir ateityje nepažemins, kaip savi.

Ne visi valstiečiai pritaria ir Vyriausybės planuojamai urėdijų reformai.

Pagaliau, ką ten metai.

Dar prieš tris mėnesius Skvernelis žaižaruodamas akimis iškilmingai dėstė, kaip Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijas jis perkels į Kauną. Skvernelis jau seniai pamiršo šią populistinę užmačią, užtat opozicija nepamiršo. Dabar jau konservatoriai nori žūtbūt priversti valdžią vykdyti savo neapgalvotą pažadą – perkelti dvi ministerijas į Kauną.

Konservatorius Razma pateikė ministerijų perkėlimą įteisinantį įstatymo projektą Seimui svarstyti. Opozicija apsimeta daranti tai, ką skelbėsi, bet nebenori daryti Vyriausybės vadovas, ir tai tik dar labiau didina premjero padėties komiškumą.

Seime ir Vyriausybėje taip kunkuliuoja jausmai, kad net Prezidentė Grybauskaitė, pasiskyrusi sau stebėtojos rolę McLoudo Skvernelio ir kito nemirtingojo Karbauskio kovose, nebeišlaikė.

Prieš viešus ginčus dėl reformų valdančioji dauguma turėtų jas detaliau aptarti tarpusavyje, pareiškė Prezidentė po atviro valdančiųjų konflikto dėl aukštojo mokslo pertvarkos. „Ko tikrai pasigendu, tai gilesnio dialogo tarpusavyje, gilesnio ir detalesnio reformų aptarimo, prieš iškeliant ginčus į viešąją erdvę“, – tarsi per pamaldas ramybės valdančiajai daugumai palinkėjo prezidentė.

Tačiau turbūt tiek pati Prezidentė, tiek Skvernelis, tiek ir jo oponentai puikiai supranta, kad neįprastai taikus šalies vadovės palinkėjimas vargiai padės premjerui įveikti išcetrines jėgas valdančiojoje partijoje. Ir tikrai ne todėl, kad valstiečiams pristinga gilesnio reformų aptarimo.

Pats valstiečių požiūris į reformas labai skiriasi. Jei kas ir sieja valstiečius tarpusavyje, nekalbant jau apie koalicijos partnerius socialdemokratus, tai nebent polinkis į draudimus.

Situacijos komiškumą geriausiai atskleidžia Skvernelio kalbinis riktas. Premjeras neseniai pareiškė, kad „valstiečių frakcijos nariai labai dažnai negirdi arba nežino to, apie ką jis dažnai komunikuoja su frakcijos seniūnu dviese”.

Natūralu turbūt, kad tai,  apie ką kalbasi du žmonės, kiti paprastai negali girdėti, nebent jie būtų iš STT pasiklausymo skyriaus.

Todėl natūralu, kad nuo pat šios Vyriausybės darbo pradžios vos ne kasdien girdime tai apie kardinalią mokesčių reformą, tai apie naujus mokesčius, tai dar didesnes baudas, o galiausiai premjeras praneša, kad nereikėtų tų kalbų priimti už gryną pinigą.

Vieną dieną ši valdžia žada mažinti, o kitą – jau didinti, jungti mokesčius ar dar bala žino, ką daryti.

Antai praėjusią savaitę viena Seimo valstietė paskelbė, kad ji siūlys sumažinti mokesčius mažiau uždirbantiems. Tuo pat metu Seimo socialdemokratas Algirdas Sysas, priešingai, paskelbė, kad jis siūlo didinti „Sodros“ mokesčius mažiausiai uždirbantiems lietuviams.

Štai taip – dirbi tik puse etato, gauni tik 203 eurus, o „Sodros“ mokestį mokėsi kaip didelis – nuo 380 eurų.  Saliamonas nesugalvotų, Sysas sugalvojo.

O kam premjerui prireikė sujungti GPM ir „Sodros“ mokesčius? Iš Skvernelio kalbų aiškėja, kad tikrai ne tam, jog žmonėms būtų patogiau, o tik tam, kad baigtųsi kažkokios spekuliacijos.

Argi ne saliamoniška – dėl kažkieno spekuliacijų keisime visą valstybės mokesčių mašiną?

Tačiau nei pačiam Skverneliui, nei kitiems valstiečiams tai visiškai netrukdo spekuliuoti „Sodros“ ir privačių pensijų kaupimo skaičiais. Visi jie muilina akis žmonėms, aiškindami, kad tai privatus kaupimas ištuštino „Sodros“ kasą, todėl šiuos pinigus reikia grąžinti į „Sodrą“, kitaip nebus gerų pensijų.

Kokie yra skaičiai?

„Sodros“ išmokėtų pensijų suma pernai siekė 2,5 mlrd. eurų. Į kaupimo sąskaitas mokesčių mokėtojai nukreipė tik 150 mln. eurų. Vadinasi, šios valdžios vyrų aiškinimai, kad dėl mažų pensijų kalti žmonės, pasirinkę pensijų kaupimą, yra melas.

Juolab, kad „Sodros“ administravimo išlaidos, paimant pinigus iš mokesčių mokėtojų sąskaitų ir pervedant pensininkams, kainuoja net 70 mln. eurų.

Jei būtų taupoma valdininkams, tuos pinigus tikrai būtų galima skirti pensijoms. Tik kiek pensininkų tai žino?

Tačiau grįžkime prie saliamoniško Syso pasiūlymo – dirbant puse etato, „Sodrai“ mokėti už visą. Neklauskim, ar taip teisinga. Pažvelkim į tai per didžiausios valstybės problemos – emigracijos prizmę.

Ko laukti, ko tikėtis iš tokios valstybės, kurios atstovai kasdien vis kitaip kalba apie mokesčius ir jų didinimą, investuotojams ir jaunimui, svarstančiam, ar likti tėvynėje, ar geriau varyti į Angliją, kol ta dar sienų neuždarė?

Nieko gero – nei vieniems, nei kitiems. Ar toks ir yra pliurpiančiųjų valstybės vardu tikslas – išvaryti paskutinius dirbančiuosius iš Lietuvos?

Ar kitas šios valdžios tikslas – ir numušti ūpą dar dirbantiems?

Sprendžiant iš Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pareiškimo, dėl visų Lietuvos švietimo bėdų kaltos yra ne pitrėnienės lygio ministrės, o kelios geriausios šalies gimnazijos.

Vilniaus licėjaus direktorius Jurkevičius ta proga priminė, kad mūsų švietimo sistemos problema yra ne mokyklų įvairovė, o visuomenės  ir valdžios nuostata, kad puikūs rezultatai gali būti pasiekti kuom tik nori, bet tik ne atkakliu mokymųsi: „Susidaro įspūdis, kad norima nusmukdyti ir tuos, kurie randa jėgų nepalankiomis sąlygomis išlaikyti tam tikrą mokymosi kokybę.“

Seimo komitetas paisto niekus apie kelias elitines mokyklas, o lietuvių kalbos ir literatūros programa mūsų mokyklose dar nėra suderinta su istorijos ugdymo programa. Iki šiol dar nesuderinta. Tai kada besuderins, jei 27 metų buvo per mažai?

„Dabartiniai švietimo sistemos architektai stovi kitapus mokyklos“, 15min.lt rašo mokytoja Ida Tatarūnaitė.

Ką galima pridurti prie šių karčių mokytojos žodžių? Nebent tai, kad švietimo ir ne tik jo politikos architektai, skambiai pavadinti profesionalais, stovi ir anapus politikos. O iš anapus, kaip žinoma, kelio atgal į gyvenimą dar nė vienas gyvas padaras nėra radęs.

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai