Jei į gyvenimą bandytume pažiūrėti per gudručių prizmę...
Praėjusį pirmadienį daug kalbėjau apie Vilniaus knygų mugę. Gal net ir per daug internetų amžiuje apie tą popierių? Tačiau ir ši knygų mugė, atrodo, buvo rekordinė – tiek lankytojų, tiek parduotų knygų skaičiais.
O kai pamačiau, kiek žmonių atėjo į susitikimą su romaniste Kristina Sabaliauskaite ir kiek jų stovėjo visą valandą, klausydamiesi mūsų su Kristina pokalbio apie jos ketvirtąją „Silva rerum“ dalį, teko pripažinti – knyga tebėra fenomenas ir internetų laikais.
Kitas ne mažiau stebinantis fenomenas yra patys keturi Sabaliauskaitės istoriniai romanai „Silva rerum“. Vien ketvirtosios dalies jau parduota bene 30 000 egz. Vis kirba klausimas - ar tiek daug žmonių Lietuvoje realiai gali skaityti toli gražu ne patį paprasčiausią tekstą?
Tikrai ne. Tai kaip čia tada išeina? Ogi taip, kad rašytoja Sabaliauskaitė privertė skaityti nelengvą istorinį romaną tūkstančius tokių žmonių, kuriems XVII-XVIII a. LDK istorija ir sudėtinga literatūra iki tol buvo nesvarbi. Štai kokia gali būti meninio žodžio magija.
Bet knygų mugės dienomis daugiau atsiliepimų nei apie naujas knygas buvo atsiliepimų apie seną purvyną “Litexpo” automobilių stovėjimo aikštelėse. “Litexpo” purvynas ir plūstančios į knygų mugę minios – tai, kas vasario pabaigoje Vilniuje niekada nesikeičia. Ar yra kas dar nesikeičia?
Kad ir kaip būtų keista, bet yra dar vienas stabilus dalykas, lydintis knygų mugę. Tai – „Litexpo“ generalinio direktoriaus žodžiai, kuriais jis teisina purvynę ir žada išasfaltuoti automobilių stovėjimo aikšteles, kad žmonėms nereikėtų tarp gražių knygų vaikštinėti purvinais batais.Kiekvienai metais jie – tokie pat.
Prieš trejus metus, 2014-aisiais „Litexpo“ generalinis direktorius Mindaugas Rutkauskas kaltę vertė netikėtam atšilimui ir žadėjo išasfaltuoti aikštelę per artimiausius metus. 2015-aisiais generalinis direktorius M.Rutkauskas į žurnalistų klausimą, kodėl toks purvas, atsakė, kad per anksti atšilo ir žadėjo aikšteles išasfaltuoti per artimiausius metus. Pernai generalinis direktorius guodėsi, kad žiema tokia nežiemiška ir pernelyg šilta.
Tiesa, pernai ponas Rutkauskas buvo šiek tiek be nuotaikos, todėl pareiškė, kad aikštelių jis neasfaltuos, nes tai niekada neatsipirktų. Šįmet „Litexpo“ generalinis direktorius M.Rutkauskas vėl buvo žmogiškas, todėl pažadėjo, kad jau kitą mėnesį bus skelbiamas aikštelių asfaltavimo konkursas.
Argi ne stebuklas ta Vilniaus knygų mugė? Dar metai kiti, ir „Litexpo“ generalinio direktoriaus Rutkausko atsakymus į klausimą, kodėl aplink knygų parodą kasmet būna toks purvynas, galima bus išleisti atskira smagiai skaitoma knyga.
Ar galima išvesti pamokomą moralą apie amžiną knygų populiarumą Vilniaus knygų mugėje, ir amžiną purvynę aplink mugę?
Be jokios abejonės, ir netgi labai praktišką. Šiais laikais visi veikėjai, kuriuos bent kartą kalbino kokia nors televizija, naujienų portalas ar radijas, neturėtų pamiršti, ką jie kalbėjo ta pačia tema prieš mėnesį, metus ar dar anksčiau.
Pasaulinis voratinklis šiais laikais išsaugo viską. O milijonai to voratinklio vartotojų tą viską gali bet kada išsitraukti ir sutriuškinti „Litexpo“ generalinį direktorių ar kitą gudrutį, nepridėdami nė vieno savo žodžio. Vien tik pacituodami paties Gudručio žodžius. Kaip tai ir atsitiko su „Litexpo“ generaliniu direktoriumi.
O jei į gyvenimą bandytume pažiūrėti per gudručių prizmę, tai turėtume pripažinti, kad praėjusią savaitę Lietuvoje užderėjo ne tik knygų ir purvo, bet ir gyvą galybę visokiausių gudručių istorijų.
Pavyzdžiui, gudrutė prokurorė Rita Aliukonienė, ir Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Aidukas. Prokurorės Aliukonienės kabinete atliktos kratos, jai pareikšti kaltinimai prekyba poveikiu Darbo partijos byloje.
Tiesa, ar ir teisėjas – Gudrutis, dar neaišku. Teisėjas Aidukas tik patvirtino, kad yra apklaustas specialaus liudytojo statusu STT tyrime dėl įtariamos prekybos poveikiu nagrinėjant Darbo partijos bylą. O mes ir be tyrimo žinome, kad bausmės Darbo partijos bylos figūrantams buvo labai švelnios, o pati byla truko kone amžinybę.
Ką, be to, kad STT atliko kratas Vilniaus apygardos prokuratūroje ir to, kad šios prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė R.Aliukonienė buvo sulaikyta, jai pareikšti įtarimai prekyba poveikiu stambiu mastu, dar žinome apie gudrutę iš Prokuratūros?
Pasirodo, ne taip jau mažai žinoma. Ir ne tik apie Darbo partijos bylą, kurioje prokurorė ne bausmės didesnės reikalavo, o, priešingai, nuoširdžiai rūpinosi, kad vienas iš Darbo partijos bylos figūrantų Vytautas Gapšys būtų išteisintas.
Geri tie mūsų prokurorai, o ypač prokurorės, kai pagalvoji. Ypač, kai žinai, kad geroji prokurorė ir kontrabandos bylas nagrinėjo. O jos vis kažkaip žlugdavo arba kokiais niekais pasibaigdavo.
Ar taip pasibaigs ir gerajai prokurorei su Aukščiausiojo Teismo teisėju, sunku pasakyti. Tokių bylų teisme Lietuvoje paprastai tenka laukti taip ilgai, kad žmonės apie jas tiesiog pamiršta.
Remdamiesi gausiais praėjusios savaitės pavyzdžiais apie gudručius, šiuo metu galėtume pastebėti dar vieną dėsningumą. Faktą, kad gudručiai dažniausiai vaikšto po du.
Štai aną antradienį Seime susitiko socialdemokratas Artūras Skardžius ir valstietis, sveikatos ministras Aurelijus Veryga. Galima būtų sakyti, kad toks tokį pažino ir ant alaus pavadino, bet Veryga juk ne toks. Bet sveikatos ministras alaus negeria – jam tik Skardžiaus melai ir apgavystės nesvetimos.
Verygai labai patiko putiniška socialdemokrato Skardžiaus mintis iš krašto apsaugai skirtų pinigų ugdyti sveiką gyvenseną mokyklose.
„Gerbiamas ministre, sveikatos biudžetas 600 mln. su uodegėle, o krašto apsaugos – 800 mln. eurų, tai ar nemanote, kad žaidimų aikštelėms prie mokyklų įrengti reikėtų panaudoti gynybai skirtas lėšas?“, – gundė ministrą Skardžius. Negana to, Skardžius dar primelavo, kad Estija sugeba net keliams gynybai skirtas lėšas panaudoti.
Ministrui Verygai socialdemokrato mintis patiko. „Būtų keista, jei aš būčiau kaip nors prieš tokią mintį“ – audė Putinui turinčią patikti mintį ir Veryga.
Ministras sakė, kad jis negali pasakyti, ar toks mechanizmas įmanomas, bet mintis susilpninti pastaruoju metu gaivinamą Lietuvos gynybą Verygai atrodė ir gera, ir įdomi.
Štai taip. Vokietija siunčia savo vaikinus ir brangiai kainuojančią moderniausią karinę techniką į Lietuvą ginti Lietuvos, o du valdančiosios daugumos šmikiai siūlo diskutuoti, kaip apmauti vokiečius ir kitus NATO sąjungininkus, kai kalbama apie pačios Lietuvos įsipareigojimus savo pačios gynybai.
Kaip sakoma, apginkit Lietuvą nuo tokių gudručių kaip valstietis Veryga ir socialdemokratas Skardžius, o nuo priešų Lietuva jau kaip nors pati apsigins.
Lietuvos išlaidos gynybai vis dar siekia tik 1,8 proc. BVP. Taigi, dar toloka net iki minimalios sumos, kurią skirti Lietuva yra įsipareigojusi NATO. O Veryga su Skardžium vietoj neperšaunamų liemenių kariams, šautuvų ir pabūklų, aikšteles prie mokyklų už tuos pinigus siūlo įrengti. Kai šitaip mąsto ministrų kabineto narys, ko apskritai galima tikėtis iš Vyriausybės sprendimų?
Ar opozicija neturėtų tokius atvirus pasisakymus už Lietuvos gynybos silpnininimą bent jau kalti prie gėdos stulpo?
Visais laikais tai buvo opozicijos pareiga. Tačiau Lietuva po gudručių Skardžiaus ir Verygos trelių apie krašto apsaugos lėšų švaistymą aikštelėms iš opozicijos netikėtai išgirdo visai ką kitą.
„Šiandien opozicija turi unikalią galimybę paskatinti Vyriausybę dirbti. Reikia visomis išgalėmis Vyriausybę ir S. Skvernelį skatinti įgyvendinti tuos pažadus, kuriuos jis davė. Ir aš matau pozityvių ženklų, ir kiek galėdamas aš irgi viešai išreiškiu tai, kad jeigu tos reformos ateis iki Seimo, jos paramos susilauks“ – pareiškė konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis.
Konservatorius atrodė pasimetęs ir kalbėjo nei šį, nei tą. Pasak Landsbergio, jis mato trupančią valdančiąją daugumą, atsitraukusius socialdemokratus, neaiškią Ramūno Karbauskio poziciją. Todėl opozicijos uždavinys gali būti parama valstiečių ir socialdemokratų daugumai.
Reikėtų labai galingo mikroskopo, o gal tik labai poetiškos vaizduotės, kad įžvelgtum trupančią Seimo valstiečių daugumą.
Lygiai taip pat keistokai atrodo konservatorių lyderio užmojis, matant neaiškią Karbauskio poziciją, remti premjerą Skvernelį. Nes premjeras Skvernelis ir Seimo kultūros komiteto pirmininkas yra to paties pusžalio valstiečių medžio šakos. Opozicija, remianti Skvernelį, pirmiausia parems permanentiškai apsimeluojantį Karbauskį ir jo ilgesnį buvimą valdžioje.
Ką gi, Seimas jau seniai yra visų pripažinta stebuklų ir gudručių žemė. Kurioje viskas yra šiek tiek kitaip nei turėtų būti europinės valstybės parlamente, kur valdžia valdo, o opozicija kritikuoja valdžios žingsnius.
Kas atsitinka, kai viena ar kita valstybinės valdžios dalis bando perspjauti pati save? Nelinksmas atsakymas į šį klausimą išlindo Panevėžio socialinių paslaugų centre.
Padaugėjus pranešimų apie smurtą patyrusius ar neprižiūrimus vaikus, centras nebeturi, kur priglausti mušamų vaikų. Panevėžio valdžia sako nežinanti, kaip pagerinti čia atvežamų vaikų gyvenimą, nelaukiant, kol atsiras budinčių globėjų.
Ką į tai galėtų atsakyti tos valdžios viršūnių gudrutės, kurios dar prieš kelis mėnesius įsivaizdavo norima už esama ir trimitavo, kad netrukus šalyje iš viso nebeliks vaikų globos namų?
Gudrutės dabar tyli. Kartais net ir didžiausi gudručiai Lietuvoje tyli.
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės