Prieš 134 metus, 1883 m. kovo 27-ąją, išėjo pirmasis lietuviško laikraščio „Auszra“ numeris. Taip išeina, kad Lietuvos žurnalistikai šiandien sukanka 134-eri metai. Tik 134-eri.
Galime palyginti – Amerikoje kaip leidėjas jau veikė garsusis Jozephas Pulitzeris, kurio įkurtas fondas teikia garsiausią žurnalistikos premiją.
Už Atlanto jau buvo tiriamoji žurnalistika – paskelbti demaskuojantys reportažai iš psichiatrinių ligoninių ir apie Niujorko merijos korupciją, o lietuviai išleido tik pirmą laikraščio numerį.
Kaip žinoma, „Auszra“ leista užsienyje – Prūsijoje. Geros užsienio naujienos – ir sveikos žurnalistikos skiriamasis bruožas. Bet ar daug vakar Minske, kuris yra vos už poros šimtų kilometrų nuo Vilniaus ir kur vyko protestai prieš Lukašenkos režimą, buvo Lietuvos žurnalistų?
Tai gal šiandien „Auszros“ gimimo metinių proga, paskirkime šias dešimt minučių pasaulio įvykiams. Kurių praėjusią savaitę netrūko – nuo teroro akto Londone, pilietinių akcijų Rusijoje ir Baltarusijoje iki Europos ekonominės bendrijos, dabar vadinamos Europos Sąjunga, 60-mečio minėjimo Romoje.
1957 m. kovo 25-ąją šešios valstybės – Belgija, Vakarų Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai – Romoje įkūrė Europos Bendriją.
Lyg tyčia jubiliejus pirmąkart buvo minimas ne su plėtros, o, priešingai, su susitraukimo ženklu – D.Britanijai renkantis daiktus prieš skyrybas su Europa.
Kodėl EB buvo įkurta būtent kovo 25-ąją? Ir kodėl tiek daug dėmesio ES jubiliejui skyrė Romos popiežius Pranciškus?
Tikrai ne kiekvienas europietis šiandien tiksliai atsakytų į šiuos klausimus.
Bet tai tikrai nebuvo atsitiktinė data. Kovo 25-oji pagal katalikų liturginį kalendorių yra Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai – Įsikūnijimo šventė. Paprasčiau kalbant, Dievo tapimo žmogumi šventė.
Europos bendrijos tėvai, pirmiausia Alcide‘as de Gasperi, Robertas Schumanas, Konradas Adenaueris – buvo tikintys krikščionys. Krikščioniškas mokymas apie prigimtinį kiekvieno žmogaus orumą ir remiasi tuo, kad žmogus yra ne tik Dievo kūrinys, bet ir tuo, kad Dievas visiems laikams prisiėmė žmogaus prigimtį.
Štai kodėl, kreipdamasis į ES vadovus popiežius Pranciškus kaip svarbiausią ateities temą Europai iškėlė ne Europos Komisijos taisykles, normas ar teises, bet požiūrį į žmogų.
„Europa turi viltį tada, kai žmogus yra jos institucijų fokusas ir esmė“ – kalbėjo popiežius. Pranciškus citavo Romos traktatų signatarų pasisakymus, primenančius, kad tai, ką kūrė ES tėvai, nebuvo tik politinė, ekonominė ir kultūrinė sąjunga, bet ir erdvė su tokiomis kolonomis, kaip žmogaus vertė, solidarumas, atvirumas pasauliui, taikos ir plėtros siekimas.
„Tėvai steigėjai, – sakė popiežius. – Mums primena, kad Europa nėra tik taisyklių visuma, protokolų ir procedūrų rinkinys“.
Europa – tai ir būdas suprasti žmogų atsispiriant nuo jo transcendentinio ir neatimamo orumo. Pirmas europietiško gyvybingumo elementas yra solidarumas. Jo reikėjo ir reikia, kad ES idealai nebūtų susiaurinti iki produktyvumo, ekonominių ir finansinių poreikių. O iš solidarumo kyla atvirumas kitiems.
Pabrėžęs europinės civilizacijos krikščioniškas šaknis, be kurių būtų sunku suprasti vakarietiškas orumo, laisvės, teisingumo vertybes ir bendros Europos tėvų steigėjų principus, Pranciškus konstatavo, kad dabarčiai būdingas krizės motyvas.
Europą kamuoja daug krizių – ekonominė, šeimos, socialinė, institucijų, migrantų. Krizės europiečiams kelia baimę ir pasimetimą.
Pasak Pranciškaus, dabar ypač svarbu neužsidaryti apgaulingame saugume ir baimėje kitų atžvilgiu. Europos kultūra augo būdama dialoge su kitais. Jei Europos kultūroje nebėra idealistinės perspektyvos, jei lieka tik baimė, kad kažkas kliudys mūsų komfortui, kokiu nors būdu sutrikdys gyvenimo būdą, pernelyg dažnai susidedančiam tik iš materialinės gerovės, kas tada lieka iš Europos Sąjungos?
Popiežius savo kreipimesi buvo itin tolerantiškas. Jis nekaltino dabartinių paviršutiniškų ir neurotiškų ES vadų dėl to, kad, iš darbotvarkės dingus tokiai ES kūrusiai kolonai, kaip Dievas ir krikščionybė su artimo meile, ir prasideda brexitai, dingsta Europos vienybė.
Imame kalbėti apie dviejų greičių Europas, o iš tiesų tai tik apie lygius ir šiek tiek lygesnius už kitus europiečius. Arba ES bus vieninga, arba jos nebus iš viso, Romoje liūdnai konstatatvo Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas.
Tuo metu į rytus nuo ES Baltarusijos ir Rusijos diktatorių parankiniai masiškai spardė, daužė ir suiminėjo žmonės, kurie išėjo į gatves protestuoti prieš korumpuotus režimus.
Baltarusiai protestavo prieš Lukašenkos įsaką „dėl veltėdžių“, pagal kurį kiekvienas darbo neturintis žmogus turės mokėti nemažą mokestį. Minske suimta per 500 žmonių.
Ką gi, neilgai Lukašenka vaidino su Putinu besipykstantį „demokratą“ ir santykius su Vakarais "gerinantį" lyderį. Vilkas visada į mišką, o diktatorius visada į Kremlių žiūri.
Maskvoje taip pat – nieko naujo. Mitingai #Димонas atsakys, nukreipti prieš akis badančią premjero Medvedevo korupciją, praėjo visuose didžiuosiuose Rusijos miestuose. Vien Maskvoje sulaikyta 700 žmonių. Tarp jų – ir Kovos su korupcija fondo nariai. Kuriuos valdžia apkaltino neapykantos kurstymu. Pasirodo, kurstyti priešiškumą korupcijai Rusijoje uždrausta.
Praėjusi savaitė ir Lietuvoje buvo išskirtinė kalbant apie domėjimąsi pasaulio įvykiais. „Kino pavasario“ festivalio rengėjai prieš lenkų režisieriaus Wojciecho Smarzowskio filmo „Wołyń“ premjerą surengė diskusiją „W.Smarzowskio filmo „Voluinė“ istorinis kontektas istorikų akimis“.
Filmas, kalbantis apie lenkų civilių skerdynes Antrojo pasaulinio karo metais, Ukrainoje yra faktiškai uždraustas rodyti.
Diskusijoje dalyvavo Ukrainos nacionalinės atminties instituto direktorius, istorijos daktaras Wolodymyras Vjatrovičius, Lenkijos mokslų akademijos Politikos studijų instituto direktorius, istorijos profesorius Gregorzas Motyka ir profesorius Alvydas Nikžentaitis.
Diskusija nebuvo lengva. Nors filmo režisierius už laisvamaniškumą nėra mėgstamas ir savo tėvynėje, Lenkijos ir Ukrainos istorikų požiūriai buvo nesuderinami.
Taip nesuderinami, kad istorikas Nikžentaitis spėliojo, jog lenkams ir ukrainiečiams prireiks poros dešimtmečių, kad galėtų ramiai kalbėtis apie 1943 m. UPA partizanų surengtas lenkų civilių skerdynes, kurių metu buvo išžudyta apie 60 000 žmonių.Lenkų partizanai išžudė apie 15 000 civilių ukrainiečių.
Prieš filmą stojo ir Lietuvos ukrainiečių bendruomenė. Festivalio rengėjai buvo kaltinami, kad Smarzowskio filmas – puiki korta putininės Kremliaus propagandos rankose.
Tai, žinoma, netiesa. Netgi, galima sakyti, yra priešingai. Net gerų intencijų vedami žmonės, raginantys kovoti su istorija, ką nors uždraudžiant arba paskelbiant priešo propaganada, gali nusiristi į tą pačią maskvietiškos propagandos iškastą duobę.
Koks esminis skirtumas tarp Vakarų demokratijų ir Kremliaus požiūrių į istoriją?
Skirtumas ne tame, kad mes aukštiname partizanus, o Maskva – stribus. Kaip parašė jaunas Lietuvos politologas Mariuszas Antonowiczius, esminis skirtumas tarp vakarietiško ir Kremliaus požiūrių slypi tame, kad mes, lietuviai, sugebame kalbėti ir apie Panerius, lenkai – apie Jedwabnės žudynes, o prancūzai apie su Hitleriu kolaboravusį Vichy režimą.
Tuo metu Rusijoje tokios temos kaip Katynė, Sibiro trėmimai, gulagai ar iš rusų sudaryti SS legionai tebėra tabu.
Diskusija apie filmą „Wołyń“ parodė, kad to dar iki galo nesuvokia ir bičiuliai ukrainiečiai, o kai kada ir dalis mūsų visuomenės, pagrįstai remiančios teisėtą Ukrainos pasipriešinimą agresorei Rusijai.
O juk nenaudingų faktų neigimas, izoliacionizmas ir bėgimas nuo tikrovės dar niekam nėra padėjęs laisvame pasaulyje.
Priešingai, klaidinga atminties politika leidžia Kremliaus propagandai lengviau manipuliuoti istorine medžiaga ir taip sukuria papildomų sunkumų Ukrainai Vakaruose tuo metu, kai jai pagalbos reikia labiausiai.
Tačiau gerai yra tai, kad ukrainiečiai jau kalba apie skaudžius savo istorinės atminties dalykus. Štai ir šiandien Krokuvoje prasideda Ukrainos ir Lenkijos istorikų forumas, skirtas skaudiems ukrainiečių ir lenkų santykiams Antrojo pasaulinio karo metais.
Ko niekada negalima pamiršti kalbant apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, kurie buvo pernelyg baisus išbandymas visai Europos civilizacijai? Tai, kad daugybė žmonių jame kartais veikė kaip didvyriai, o kartais, kaip paskutiniai niekšai.
Bene geriausiai tai yra suformulavęs Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas Cz.Miloszas.
„Pavergtame prote“ jis rašo: „O civilizacijos papročiai labai trapūs. Tereikia staigiai pakeisti gyvenimo sąlygas, ir žmonija grįžta prie pirmykščio laikinumo. Kiek daug iliuzijų mąstysenoje garbingų piliečių, kurie žingsniuodami anglų arba amerikiečių miestų gatvėmis laiko save geromis ir doromis būtybėmis. Bet ar jie, uždaryti Osvencime, nepavirstų, taip, kaip kiti, gyvuliais? Pavojinga mesti žmogų į per sunkius išbandymus. Taip neišsaugosi pagarbos jam. Lengva pasmerkti moterį, kuri nori atiduoti savo vaiką mirčiai, kad tik pati liktų gyva. Tai baisus poelgis. Tačiau toji, kuri patogiai įsitaisiusi ant kanapos pasmerkia aną nelaimingąją savo seserį, turėtų susimąstyti, ar, kilus pražūties grėsmei, jos baimė nenugalėtų meilės. Galbūt taip, o gal ir ne, kas galėtų iš anksto spėti.“
Ar ne apie tą patį kalbėjo ir popiežius kreipimesi ES 60-čio proga? Ar ne per dažnai pamirštame „trapias civilizacijos sąlygas“ šiltuose namuose ar prie bokalo alaus ginčydamiesi tiek dėl praeities, tiek dėl spėjamų ateities įvykių?
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Komentarai
Bendravimo taisyklės