Ar tikrai visi sutiktų, kokia žinia yra teigiama?
Tuo metu, kai Seimo narys Gražulis Pūko televizijoje pasakojo savo gražius erotinius sapnus apie iš Seimo pasitraukusią valstietę, pasaulyje lyg tyčia kaupėsi daug blogio ir negatyvios informacijos.
Lenkiją valdantys populistai kilo į karą su likusia Europos Sąjunga. Ir gavo į skudurus 26:1 – mat ne tą lenką išrinko Europos Vadovų Tarybos pirmininku.
Lenkiją valdantis Jaroslawas Kaczynskis ir jo statytiniai dėl to užsipuolė Vokietiją ir jos kanclerę Merkel. Turkiją valdantis Erdoganas išvadino fašistais Nyderlandus ir tą pačiąVokietiją su kanclere Merkel. Olandai ir vokiečiai neliko skolingi Erdoganui.
Angela Merkel Vašingtone susitiko su Donaldu Trumpu, kuris nepadavė jai rankos net labai prašomas. Kai kas sako, kad Trumpas įsižeidė, jog žurnalas „Time“ pernai metų žmogumi išrinko kanclerę Merkel, o ne jį. Kas ji tokia, ką ji tokio padarė? – burbėjo kažkada prezidentas Trumas. Kam klius, kam neklius, o vokiečiams ir Merkel – visada ir nuo visų?
Tik Nyderlandai šią savaitę liko kur buvę – Europos Sąjungoje, kaip paaiškėjo po ketvirtadienio rinkimų, kurių nelaimėjo Geerto Wilderso partija, žadėjusi surengti Nyderlandų išstojimo iš ES referendumą. Bet įgasdinti politikos apžvalgininkai siūlo pernelyg nesidžiaugti – šįmet dar laukia rinkimai Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Kaip reikėtų pranešinėti visus šiuos įvykius, jei Lietuvoje veiktų Seimo valstietės Šakalienės siūlyta įstatymo pataisa „kiekvienai blogai naujienai – po vieną gerą“? Suktumės iš padėties sakydami, kad jei visas blogas naujienas laikysime geromis, tai daugiau buvo gerų naujienų?
O ką reikėtų daryti šįryt prisiminus, tarkim, kovo 20-ąją Lietuvos istorijoje? Siaubas – jokios prošvaistės: 1440 m. – Trakuose nužudytas Lietuvos didysis kunigaikštis , Kęstučio sūnus ir Vytauto brolis Žygimantas; 1948 m. – LKP(b) Centro komitetas ir LSSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl kolchozų organizavimo Lietuvos SSR“; 1989 m. – įvyko siaubinga avarija Jonavos „Azoto“ gamykloje, išmetusi mirtiną amoniako debesį. O kiek talentingų ir mielų žmonių numirė kovo 20-ąją!
Tam, kad neutralizuočiau neigiamą šitų žinių poveikį, turėčiau ilgai kalbėti visokius niekus, kuriuos jūs, mielas klausytojau ir taip žinote: kad sniegas jau nutirpo, o pavasaris šįmet išpuolė gražus ir šiltas; kad paukščiai parskrido; ir karštas vanduo Vilniuje jau virto verdančiu; kad Seimo nariams socialdemokratui Basčiui, kurį supa įtartini draugeliai iš Rusijos, ir tvarkdariui Pūkui, kuris per savo televiziją agituoja visą Lietuvą visko mokytis iš Rusijos, Seime sudarytos specialios tyrimo komisijos, vedančios į apkaltą.
Kad... bet ar tikrai visi sutiktų, kad pastaroji žinia yra teigiama? Joks šių veikėjų šalininkas, o juolab rinkėjas, kol gyvi, su tuo nesutiks. Jiems tokia žinia – tik neviltį varantis negatyvas.
O kaip vertintume „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininko, Seimo nario Žemaitaičio pasažą apie romus? „Ar Lietuvai nereikia pakartoti N. Sarkozy vykdytą reformą, kuri padėjo romams pasiekti savo namus Rumunijoje?“ – grasino deportacijomis Seimo narys. Na, ir, žinoma, dar pridėjo, kad „mirties bausmė nėra panaikinta negrįžtamai, kad mirties bausmė gali būti grąžinta į bausmių sistemą“.
Pusė, o gal ir daugiau šio Seimo ir didelė – per didelė net labai mielų Lietuvos žmonių tokią informaciją priskirtų prie pozityvių procentų. Bet tai juk paprastas rasizmas su kraujo keršto priemaišomis. Baisūs savo prigimtimi dalykai, nė vienos visuomenės, nė vienos šalies neprivedę prie gero.
Jau vien tik iš šio pavyzdžio galime matyti, kad kas vienam – gerai, kitam – blogai, ir atvirkščiai.
Sudėlioti gyvenimą į gražias lentynėles galima net labai greitai, bet ar būtume laimingi, ar bebūtume laisvi, vėl įkišti į dėžutę, kurios raktai bus ne mūsų rankose? Ar ne per dažnai žmonės pamiršta patarlę, kad gerais norais ir visas kelias į pragarą grįstas?
Kaip kažkada vaizdingai yra pasakęs prancūzų rašytojas Fredericas Beigbeder, demokratija nuo diktatūros tik tuo ir skiriasi, kad demokratijoje galima nuolat burnoti ant valdžios.
Jis, tas burnojimas, nors kartais tikrai nebūna nei gražus, nei simpatiškas, vis dėlto leidžia garantuoti mums vieną svarbų dalyką – valdžios žmonių rotacijas, rokiruotes ir visokias kitokias jų perturbacijas. Neleidžia vandeniui galutinai apeiti dumbliais ir maurais.
Lietuvoje tikrai netrūko visokiausių rokiruočių ir perturbacijų. Kitaip sakant, vyko visokiausių Lietuvos politikos kūnų orbitos pokyčių, atsirandančių dėl gravitacinės sąveikos su kitais politikos kūnais, žiniasklaida ir tauta.
Štai dėl tokios gravitacijos Valstiečių partijos reitingai, gruodį pakilę į Žemės orbitos aukštumas, jau trečias mėnuo neišvengiamai smunka.
Pernai gruodį valstiečių populiarumas siekė 31,5 proc., o jei rinkimai būtų vykę praėjusią savaitę, valstiečiai būtų gavę jau tik 21,7 proc. balsų.
Dar liūdniau atrodo kitos valdžios partijos – socialdemokratų – popieriai. Prieš savaitę už juos būtų balsavę mažiau kaip 8 proc. rinkėjų. Socialdemokratai krenta ir, panašu, dar kris.
Kai kurie stebėtojai sako, kad prie valstiečių populiarumo smukimo prisidėjo ir Karbauskio karas su žiniasklaida, ir aiškių tikslų, ką ketina veikti ši valdžia, nebuvimas.
Kūnų trintis jaučiama ir pačioje valdančiojoje valstiečių ir socialdemokratų koalicijoje. Šią valdančiąją koaliciją laikas jau būtų pavadinti Keistąja koalicija – pokalbiai tarp partnerių nevyksta; viena ranka valstiečiai kabinasi į partnerius, kita – ieško kontaktų su opozicija.
Regis, apskritai turime pirmą Seimą, kuriame nėra nei aiškios valdančiosios daugumos, nei opozicijos. Vieną įstatymą stumi su vienais, kitą – su kitais, o trečią, kaip urėdijų reformos atveju, apskritai komedija, nes dalis valstiečių „už“ reformą ir jie dedasi su konservatoriais, o dalis – „prieš“, kaip ir socialdemokratai.
Kaip gali valdyti šalį partija, kurioje vieni yra už ką nors „už“, o kiti už tą patį yra „prieš“?
Akivaizdus tokio tragifarso pavyzdys – praėjusią savaitę per pietus Seimo valstiečių frakcija balsuoja ir dėl to, ar jiems likti valdžioje su socialdemokratais, ar gal turėti mažumos Vyriausybę, o gal mestis su konservatoriais.
Bet kurioje šalyje prieš teikiant tokį klausimą balsavimui bent jau būtų įvykusios rimtos derybos su opozicine partija. Kad partija, atsakinga už valstybės valdymą, staiga neliktų ant ledo. Seimo valstiečių frakcijoje, panašu, likti ant ledo yra labiau iš politinių malonumų kategorijos, nei nemalonumų.
Karbauskis – sau, kai kurie Seimo valstiečiai – kartais Karbauskiui, o kartais sau, na, dar Skverneliui. Skvernelis – sau, ministrai – irgi sau. O socialdemokratai turbūt ir patys nežino, kam jų čia dar reikia? Ne valstybės valdžia, o anarchistų susivienijimas.
Nors nuo Skvernelio Vyriausybės darbo pradžios praėjo vos trys geri mėnesiai, valdančioji koalicija jau dabar atrodo lyg stabligės ar kokio anafilaktinio šoko ištikta. Kaip ilgai tai gali tęstis? Kiek ilgai įmanoma išlaikyti tokią koaliciją? Kiek ilgai opozicija bus nei opozicija, nei valdžia? Kai kiekvienas šioje daugumoje sprendžia tik savo paties kūno gravitacijos problemas – pradedant tautiniais kostiumais ir gerų-blogų naujienų proporcijomis bei baigiant bendrais versliukais su banditais ar „Rosatom“ publika.
Na, o kol valstybės vežimas kažkaip dar darda, gyvenimą paįvairina rokiruotės. Kurių praėjusią savaitė buvo net labai gražių. Štai vieną pelningiausių Lietuvos valstybės beneficijų – Europos parlamento nario kėdę – paliko socialdemokratas Zigmas Balčytis. Retai socialdemokratams taip nutinka, bet Z. Balčytis sulaukė dar geresnio – tarptautinio darbo pasiūlymo. Jis taip pat informavo partiečius, kad nekandidatuos į Socialdemokratų partijos pirmininkus.
Vietoj Balčyčio į Europos Parlamentą pateks dabartinis Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas. Kirkilo vietą Seime užims garsusis medžiotojas Bronius Bradauskas. Permainos – visiems permainų grandinėje dalyvaujantiems smagu.
O juk ne veltui sakoma, kad kaip danguje, taip ir ant lietuviškos žemės. Čia taip pat yra visokiausių rotacijų. Pavyzdžiui, per pažintis.
Bet jei Pūkas bando su savo būsimomis padėjėjomis susipažinti kaip galima artimiau, Lenkų krikščioniškų šeimų partijos nariai padėjėjomis priima tik gerai pažįstamas.
Seimo narys Česlavas Olševskis savo padėjėja įdarbino buvusią Lavoriškių gimnazijos direktorę Ana Ancevič. Tą pačią Ancevič, kuri masiniu tiražu klastojo mokinių pažymus. Švietimo ir mokslo ministerija nustatė, kad Lavoriškių mokyklos direktorė 24 kartus keitė mokinių pažymius.
Argi ne puiki rokiruotė? Po pažymių klastojimo skandalo iš mokyklos – tiesiai į Seimą.
Krikščioniškos sielos Seimo narys Olševskis sako, kad jis nežinojo nei apie pažymių klastojimą, nei apie atliekamą tyrimą. Ir dar, kad jam pasidarė gaila be darbo likusios buvusios direktorės.
Taip ir gyvename – visada nieko nežinodami, kartais ko nors gailėdamiesi ir visada tikėdamiesi savo mažosios rokiruotės.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės