Ar patyrus finansinį bankrotą galima išvengti politinio bankroto?
Trečiadienį minėsime Konstitucijos 25-metį. Neįtikėtina, ar ne? Ketvirtis amžiaus su tuo pačiu Pagrindiniu šalies įstatymu. Nė viena ankstesnė lietuvių karta tiek ilgai negyveno pagal tą pačią Konstituciją.
Stebėtis galima būtų ir dar labiau. Ypač žinant, kokiomis sudėtingomis politinėmis sąlygomis Konstitucija buvo rašoma.
Tuometė Aukščiausioji Taryba buvo skilusi į keletą nesutaikomų stovyklų. Kiekvienu klausimu Parlamentas kurdavo vis kitokią daugumą. Aukščiausioje Taryboje veikė aštuonios frakcijos.
Vienų frakcijų veikėjai į pirmą vietą kėlė socializmą ir kolchozų išsaugojimą. Kitoms vertybė buvo tautiškumas ir tautinė valstybė. Tretiems, priešingai, svarbiausia buvo asmens laisvės ir kuo mažesnis valstybės kišimasis į žmogaus gyvenimą.
Tačiau kad ir kokie buvo skirtingi aštuonių skirtingų frakcijų atstovų požiūriai, jie sugebėjo susitarti dėl dviejų itin svarbių dalykų.
Pirmiausia jie parašė Konstituciją. Paskui visi sutarė surengti pirmalaikius Seimo rinkimus. Kaip žinoma, daugiau niekam po to Lietuvoje to nepavyko pakartoti.
O faktas, kad mes vis dar tebegyvename pagal 1992 m. spalio 25-osios dienos Konstituciją, primena, kaip atsakingai elgėsi Konstituciją kūrę politikai. Jie sugebėjo įsiklausyti į didžiausių savo oponentų žodžius.
Tik todėl ši Konstitucija atlaikė ir tapšnojantį ant jos prezidentą, ir jo apkaltą. Ši Konstitucija iki šiol atlaikė visus bandymus uzurpuoti piliečių žodžio ir spaudos laisves bei teismų nepriklausomybę. Nepaisant, kad tokių bandymų griebdavosi kiekviena nauja Seimo dauguma.
Ketvirtį amžiaus mininti Lietuvos Konstitucija leido mums įstoti į Europos Sąjungą ir tapti stipriausio karinio bloko – NATO dalimi.
Ar ši Konstitucija yra ideali? Tikrai ne. Bet ji vis dar nėra pasenusi.
Pastaruoju metu Konstitucija užsipuolama dėl pernelyg griežtų pilietybės reikalavimų. Konstitucijos kritikai sako, kad, pasikeistus geopolitinėms sąlygoms, po to, kai Lietuva tapo NATO ir ES nare, reikėtų įteisinti dvigubą ar net trigubą pilietybę.
Iš tiesų reikalavimas dvigubą pilietybę taikyti tik kaip retą išimtį Konstitucijoje yra įkaltas labai stipriai. Tai buvo padaryta baiminantis dvigubos Lietuvos ir Rusijos pilietybės – kad nepaliktume Kremliui jokios galimybės manipuliacijoms tokiais mūsų piliečiais, kurie prisiekia ne tik mūsų valstybei.
Tačiau Konstitucija tokio kelio neuždraudžia. O tik sako, kad tai reguliuojantį 12 straipsnį galima pakeisti tik visos Tautos referendumu. Kaip, beje, ir visus kitus 1-ojo skirsnio straipsnius, pradedant pirmuoju, skelbiančiu, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika.
Prieš pat Konstitucijos jubiliejų grupė Seimo narių bandė dar kartą šturmuoti Konstitucijos pirmąjį skirsnį ir jo 12 straipsnį, siekdami dvigubą pilietybę įvesti Seimo priimtu įstatymu. Konstitucinis teismas dar kartą atmetė pretenzijas kaitalioti Konstituciją pagal principą lydekai paliepus, man panorėjus.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba pareiškė esanti susirūpinusi ir net nuliūdusi dėl tokio Konstitucinio teismo sprendimo.
Tačiau jei kas nors ir liūdina šiuo atveju, tai tik išeivių svarbiausios organizacijos nepasitikėjimas Tauta. Kaip kažkada emigracijoje yra pasakęs filosofas Maceina, po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo visi išeiviai bus tik ekonominiai emigrantai.
Jei Lietuvos pilietybė emigrantams yra tokia svarbi, kas gi jiems trukdytų visiems iki vieno dalyvauti referendume dėl dvigubos pilietybės?
Jeigu jau užsiminėme apie Konstitucijos sukaktį, sunku apeiti ir kitą spalio 25-osios įvykį. Tą pačią dieną, kai Tauta referendume priėmė Pagrindinį šalies įstatymą, rinkėjai sugrąžino į valdžią Algirdą Brazauską ir jo vadovaujamą LDDP. Buvusi Komunistų partija gavo 73 vietas Seime.
Dar 8 laimėjo Socialdemokratų partija. O, pavyzdžiui, Liberalų sąjunga tuomet gavo mažiau kaip 2 proc. balsų ir ilgam tapo neparlamentine partija.
Laikai keičiasi. Šiandien Socialdemokratų partija, kažkada susijungusi su LDDP, taip pat nebėra parlamentinė partija. O ar ilgam parlamentine partija išliks Liberalų sąjūdis, taip pat klausimas.
Prieš pusantrų metų prasidėjusi Eligijaus Masiulio politinės korupcijos byla toliau klampina liberalus. Vyriausioji rinkimų komisija nusprendė, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė Partijų finansavimo įstatymą.
Tokia formuluotė reiškia, kad Liberalų sąjūdis dvejiems metams gali netekti valstybės dotacijų. Liberalų sąjūdis negautų ir šiųmečių 400 tūkst. eurų. O vien skolų liberalai turi per 500 tūkst. eurų.
Iš esmės partijai tai reikštų finansinį bankrotą. Ar patyrus finansinį bankrotą galima išvengti politinio bankroto? Juo labiau, kad penktadienį atsistatydinus Remigijui Šimašiui Liberalų sąjūdis ir vėl liko be lyderio.
O diena anksčiau dar atsistatydino ir du vicepirmininkai – Petras Auštrevičius ir Vitalijus Gailius. Etatiniams partijos darbuotojams jau išdalyti atleidimo lapeliai.
Panašu, kad Liberalų sąjūdžio lyderiai iki galo neįvertino, į kokią košę juos įklampino Eligijus Masiulis. Po to, kai partijos Pirmininkas įkliuvo STT su 106 000 eurų, liberalams iš esmės buvo likusi skausminga, bet vienintelė teisinga išeitis – paleisti partiją ir bandyti čia pat ją sukurti iš naujo.
Pagrindinis argumentas, kodėl Liberalų sąjūdis pernai nesiryžo pasileisti, buvo tik pinigai – nemažos partijai priklausančios valstybės dotacijos. Kaip tokiais atvejais dažniausiai atsitinka, dabar anei skripkos, anei dūdos, anei pyragėlio.
O Masiulio ir Liberalų sąjūdžio bylos pabaigos net ir pro galingiausius žiūronus vis dar nematyti.
Jei Liberalų sąjūdį gali sužlugdyti lengvi pinigai, tai Lietuvos sportą Skvernelio Vyriausybė sąmoningai žlugdo pinigais. 2018-aisiais, nepaisant to, kad valstybės biudžetas didėja nuo 9 iki 9,5 mlrd. eurų, sportui numatyta skirti net 3,5 mln. eurų mažiau. Tai net dešimtadaliu mažesnė suma už tą, kurią profesionalus sportas gavo šįmet.
Apskritai valstiečių veiksmai sporto srityje yra protu sunkiai suvokiami. Iki šiol Kūno kultūros ir sporto departamentas buvo pavaldus Vidaus reikalų ministerijai, bet jau nuo kitų metų jis bus perduotas Švietimo ir mokslo ministerijai.
Tai, žinoma, ne esminis dalykas, bet blogai, kad nei viena, nei kita ministerija sportu šiuo metu realiai nesirūpina.
Tuo metu Seime piktų miltų košę maišo valstietis Smirnovas ir jam talkinantis olimpinis čempionas liberalas Alekna. Atrodo, jų tikslas yra žūtbūt patvarkyti Tautinį olimpinį komitetą.
Jau dabar apkarpytas finansavimas olimpiečių kalvei Lietuvos olimpinio sporto centrui. Nuo kitų metų centras turėtų apsiriboti valstybei priklausančių sporto bazių priežiūra. O olimpinės rinktinės kandidatų rengimo žaidynėms funkcijas turėtų išsidalyti federacijos.
Popieriuje tai lyg ir gražu. Tačiau dauguma pasaulinio lygio sportininkų trenerių sako, kad tikrovėje sportininkai liktų be būtinos medicininės pagalbos. Ir atvirai vadina tai afera, kurią lygina netgi su hibridinio karo smūgiais Lietuvai.
Kas, klausia jie, dar garsina Lietuvą pasaulyje? Sunaikink čempionų rengimo sistemą, ir Lietuvos vėliava daugiau nebekils niekur pasaulyje, piktinasi treneriai. Ir priduria: ar ne to ir siekia Rusija?
Treneriai piktu žodžiu mini Skvernelio patarėjo Elvino Jankevičiaus, vidaus reikalų viceministro Urbono, KKSD vadovo Urbanavičiaus ir Seimo valstiečio Smirnovo pavardes.
Mažesnis sporto finansavimas kaip hibridinio karo prieš Lietuvą dalis? Žinoma, tai skamba kaip sąmokslo teorija.
Bet tuo pat metu apie ką tik priimtą Nacionalinės žvalgybos įstatymo pakeitimą panašiai kalba ir pulkininkas Grina. Pasak buvusio VSD vadovo, šis įstatymas leis skųsti teismui vos ne kiekvieną kontržvalgybininkų veiksmą, taip išviešinant ir slaptus pareigūnus.
Jei taip, tai ar daug tokių pareigūnų turim? Net kontržvalgybininko pokalbis su potencialiu teroristu ar Rusijai dirbančiu tipeliu gali būti įvertintas kaip psichologinis poveikis.
Taigi, kartais atrodo, kad mums nereikia ir priešų.
Tai, kad esam pajėgūs susinaikinti patys, rodo ir pranešimai iš paprastesnių frontų. Štai Rusnės senamiestyje be triukšmo nugriautas XIX a. unikalus iš tašų sunertas dviaukštis medinis namas. Istorinio Mažosios Lietuvos namo mediena išdalyta malkoms.
Ar daug dar tokių namukų turim? Tokio nė vieno.
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės