Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Ar nesąmoningumas turėtų vyrauti ir valstybių valdyme?

2017-10-09, Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Būna ne tik tokių dienų, bet ir savaičių, kai nutinka ypač daug keistų ir juokingų dalykų. O jeigu jau būtume visai tikslūs – tai tokių dalykų, kai vieni stebisi, kiti juokiasi, o treti baisiausiai tuo piktinasi.

Atrodo, kad savaitė, kurios puslapį ką tik užvertėme – kaip tik iš tokių.

Štai netikėtai paaiškėjo, kad Lietuvos verslo visuomenė turi lemiamą balsą skiriant, pavyzdžiui, Nacionalinio akademinio operos ir baleto teatro generalinį direktorių. Apie tai pranešė pati kultūros ministrė Ruokytė-Jonsson. Tiesa, ministrė nė už ką nesutiko įvardyti tokių įtakingų verslininkų.

Kai pagalvoji, tai tikrai įdomioje šalyje gyvename. Verslininkai be baimės būti slapta pasiklausomi negali susitikti su Seimo nariais ir ministrais net dėl Darbo kodekso, mokesčių pakeitimų ar „Sodros“ lubų.Užtat verslininkai turi teisę siūlyti kultūros ministrei operos ir baleto viršininką. O kas dar įdomiau, tai faktas, kad būtent verslininkų pasiūlymas nulėmė ministrės sprendimą.

Išeina, kad verslo visuomenė valdo operą ir teatrą? Bet jei operą ir teatrą valdo verslo visuomenė, ką tuomet valdo Kultūros ministerija? Valdiška bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ valdo gelžkelį, bet už jos pokštus mes visi turėsime susimesti 28 mln. eurų.

O ar neatrodo keista, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba staiga ima ginti Jėzų Kristų?

Kaip čia atsitiko, kad, priešingai nei prieš du tūkstančius metų, mūsų poncijai pilotai jau ne puola, o gina mūsų Išganytoją? Tik ir vėl klausimas – o nuo kada Dievui prireikė, kad jį gintų kažkokia Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba? Šiaip jau tokios tarnybos turėtų ginti vartotojus.

O jei dar pridėtume, kad Socialdemokratų partija iš partijos nutarė išmesti net du buvusius partijos pirmininkus ir kone visą Seimo frakciją? Arba prisimintume, kad Vilniaus meras per feisbuką iš miestą valdančios koalicijos išmetė konservatorius ir į draugiją pasikvietė Lenkų rinkimų akciją ir Rusų aljansą?

Viską sudėję pasijustume kaip siurrealistinio paveikslo kūrėjai. Kai esame lyg ir tapytojai, ir tuo pat metu – tik vargšai vėpsotojai. Kurie žalio supratimo neturi, nuo ko tą paveikslą pradėti ir kuo užbaigti?

Vis dėlto gerai, kad siurrealizmas nieko bendro su daiktų tvarka neturi – tai kažkas kas yra virš tikrovės. Kaip kažkada išaiškino siurrealizmo teoretikas André Bretonas, mene turi vyrauti nesąmoningumas.

Ar nesąmoningumas turėtų vyrauti ir valstybių valdyme? Lyg ir neteko apie tai girdėti, bet po praėjusios savaitės galima ir tokia prielaida.

Antai skaitėme pranešimą, kad valstybinė Kalbos inspekcija, kuri atidžiai seka, kaip mes viešumoje kalbame ir kirčiuojame, stebėjo televizijos pokalbių ir patarimų laidas. Skamba iš tiesų siurrealistiškai: valstybinė tarnyba stebi, kalusosi ir viską užsirašinėja.

Pastebėjęs Kalbos komisijos stebėjimą Ilinojaus universiteto profesorius Giedrius Subačius feisbuke pastebėjo, kad jam asmeniškai būtų labai įdomu stebėti tą kalbos inspektorių stebėjimą. Pavyzdžiui, ar jie susėdę kolektyviai visi klauso ir aptarinėja? Ar kiekvienas gauna užduotį atskirai klausytis? Ar jie gerai viską išgirsta? Ar kas nors po to pertikrina kalbos inspektorių klausymo ataskaitas, ar jais aklai pasitikima? Kokia emocija lydi inspektoriaus tikrinimo veiklą – ar inspektorius džiaugiasi, ar liūdi, kai pagauna „klaidą“? Ar jo alga priklauso nuo pagautų klaidų, ar nuo stebimos laidos ilgumo?

Kai štai taip pasižiūri į valstybinį klaidų stebėjimo reikalą, atrodo tikrai komiškai. Kuo čia ta mūsų valstybė užsiiminėja? Taigi, kad visokiais niekais valstybė užsiima.

Bet turbūt tokie juokai šauna tik tiems, kurie yra nerimti žmonės, nes dar neprarado humoro jausmo.Kalbos inspekcijos ir visiems valstybinio visko prižiūrėjimo šalininkams tai tikrai nesukelia juoko. Priešingai, šaipymasis iš švento kovos su klaidomis reikalo jau dabar, nepaisant ankstyvo meto, visiems valstybinės kalbos šventumo saugotojams tikriausiai kelia teisėtą pasipiktinimą nebaudžiamais pašaipūnais.

Apskritai, kaip galima šaipytis iš valstybinio reikalo, koks yra kalbėjimo stebėjimas, iš stebinčių valdininkų, politikų ir, žinoma, tautai nusipelniusių poetų? Neleisti! Šaukia tautinės vienybės ir valstybės šventumo sergėtojai.

Tai ar savo istoriją ir toliau turėtume rašyti tik kaip nesibaigiančių kančių sagą? Kur mus visi tik skriaudžia, muša, o mes, šitaip mušami, net ir tautosaką apie antrą galą kažkaip tik netyčia turbūt sukūrėme, tai gal jos geriau ir neminėti.

O gal vis dėl to jau esame tiek stiprūs, kad galėtume pasišaipyti iš savęs ir savo istorijos šventųjų? Taip, kaip, pavyzdžiui, šaiposi čekų rašytojas Patrikas Ourednikas savo fantastiškame romane „Europeana“, kare žuvusių kareivių skaičių nurodydamas kilometrais?

Dėl pasišaipymų iš valstybės šventųjų karstų dar gal ir rastume kreivą šventeivų pakantumą. Na, bent jau Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba tikrai nenubaustųmūsų 1,5 tūkst. eurų bauda už pasakojimą, kad, pavyzdžiui, Vytautas Didysis baisiai ant mergų smailas buvo.

Tarnyba sako, kad bauda „Keulė rūkė“ restoranui buvo skirta užpatyčią iš religinių simbolių ir visuomenės moralės normų pažeidimą. Prieš atsakydami į klausimą, ar tai logiška, tuėtume atsakyti į klausimą, ar dalies žmonių pasipiktinimas tokia reklama su Jėzum turi pagrindo?

Atsakymas: be jokios abejonės, taip, toks pasipiktinimas yra teisėtas. Ypač, kai piktinasi nuoširdžiai tikintis, kas sekmadienį į mišias ar pamaldas einantis krikščionis. Kitas klausimas, ar bauda už tai logiška?

Tokia bauda – tiesiog valstybinė kvailystė XXI amžiuje. Bausti už tai, kad kažkas negražiai vaizduoja Išganytoją ir tai žeidžia kieno nors jausmus, netelpa į teisinės valstybės rėmus. Jei už visus įžeistus jausmus kiekvienam įžeidėjui per pastarąjį ketvirtį amžiaus būtume skyrę po 1500 eurų baudos, pusė Lietuvos seniai skolininkų kalėjime sėdėtų. Ir patikėkite, kunigų ten taip pat netrūktų.

Jei kas ir turėtų nubausti tą „Keulę rūkė“, tai pirmiausia turėtų padaryti jos vartotojai tikintieji, neidami ten valgyti, o ne valstybinė tarnyba. Kuri šiuo atveju užsiima cenzūra, o cenzūrą, kaip žinote, draudžia prieš ketvirtį amžiaus priimta mūsų Konstitucija.

Lietuva yra pasaulietinė valstybė, kurioje kiekvienas turi teisę pašiepti ne tik Seimo narius ar prezidentę, bet ir, taip – kiekvieną religiją taip pat.

Galima būtų sakyti, kad net bjauriausioje kritikoje ar pašaipoje yra daugiau moralės nei baudose, tai uždraudžiančiose. Apskritai tokiais atvejais turėtume prisiminti, už ką komunistai nukryžiavo Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“.

Už sarkazmą ir groteską. Kaip galima šitaip tyčiotis iš antifašistų kovos su hitlerininkais ir sudėtų aukų, tada pasipiktino didysis brolis. Ir įkišo geriausią lietuvišką romaną vienuolikai metų į karcerį. Ir net dalis labai dorų žmonių tam pritarė. Nejau vis dar ilgimės didžiojo brolio?

Laisvoje visuomenėje neturėtų būti lygesnių už lygius. Net jei tai vyraujanti šalyje religija.

Ypač ryškiai ši aksioma nušvinta, kai baudą „Keulė rūkė“ reklamai palygini, pavyzdžiui, su KTU rektoriaus plagiato istorija. Ar plagiato istorija nėra daug pavojingesnė visuomenės moralei nei piemeniški reklaminiai žaidimai?

Kiekvienas sveiko proto žmogus pasakytų, kad tai net nelygintini dalykai. Jei imtume visuomenės svarbos lygį ir „Keulė rūkė“ įsivaizduotume gulint ant grindinio, tai Technologijos universitetas būtų kosmose.

Tačiau kaip į tai reagavo valstybės institucijos, pati Alma mater?  Ar universiteto profesoriai nesijaučia apsikvailinę? O kaip studentams? Viskas čia jiems gerai?

Koks plagiatas? Vsio zakonno, paskelbė KTU Taryba, visa mūru stojusi už rektorių. 

Na, bent vienas tarybos narys būtų suabejojęs ir nepasirašęs, tai dar dar. Bet kad taip visi, įskaitant ir studentų atstovą, pasirašytų po raštu su grifu vsio zakonno, to juk tikrai jau per daug visuomenės moralės požiūriu.

Galima tik įsivaizduoti, koks tai monolitas. Siurrealistinis monolitas.

Pats siurrealizmo klasikas Bretonas, jei būtų gyvas, kraipytų galvą.

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai