Kraunasi...

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Žiūrėkite

Atsisiųsti

Ar iš tiesų pasaulis ritasi naujų baisybių link?

2017-01-16, Pirmadienis 07:40

Rimvydas Valatka

Kuo arčiau JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguracija, tuo daugiau isterijos pasaulyje. Viena už kitą baisesnės antraštės gąsdina Trumpu.

To ir to bijoti Europai, o šita žinia bloga Lietuvai. NATO sąjungininkams – įspėjimas. Čia pat – puiki žinia Rusijos valdovui Putinui. Čia Trumpas susipjovė su Centrinės žvalgybos valdyba ir dirba Rusijai. Bet jau po sekundės Trumpas pykstasi su Kinija, jis gali sukelti pasaulinį karą.

Iš ko kyla šita iki šiol neregėta isterija, keičiantis Amerikos prezidentams? Kas ją maitina?Juk tuo pat metu į Lenkiją gabenami Amerikos tankai ir savaeigiai pabūklai – JAV brigada įsikurs visai netoli Lenkijos – Lietuvos sienos.

Šie amerikiečių kariai Lenkijoje kuriasi ir tam, kad apgintų siaurą Suvalkų ruožą tarp Baltarusijos ir Rusijos valdomos Karaliaučiaus srities. Tuo pat metu nueinantis JAV prezidentas Obama dar metams pratęsė sankcijas Rusijai. Tai iš ko tada kyla tokia isterija, artėjant Trumpo prezidentavimui.

Taip, Amerikos prezidento pasikeitimas visada buvo svarbus ne tik amerikiečiams, bet ir visam likusiam pasauliui. Taip, be jokios abejonės, Donaldas Trumpas – ne iš švelniųjų būtybių. Nelabai apsirinktume jį pavadindami tiesiog chamu. Bet ar galima Trumpo būdo bruožais ir jo kai kada tikrai neatsakingai pareiškimais paaiškinti totalinę isteriją, juolab, kad ji jaučiama ne tik Lietuvoje?

Tikriausiai ne. Yra ir daugiau priežasčių, ir jos kur kas rimtesnės, nei vieno žmogaus charakterio bruožai.

Ne paskutinė priežastis, lemianti isterišką naujojo JAV prezidento sutikimą yra tai, kad paskutinį kartą JAV prezidentas keitėsi prieš aštuonerius metus. O nuo 2009-ųjų pasaulyje ne tik daug vandens nutekėjo.

Tradicines žiniasklaidos priemones – tokias kaip spauda ir televizija – per tuos metus į šoną nustūmė feisbukas, Youtube ir twitteris. Kurie Obamos prezidentavimo pradžioje tik pradėjo didinti apsukas. Dabar kasdien po pusę milijono žmonių papildomai prisijungia prie feisbuko, kurio virtualiose platybėse greit naršys du milijardai. Jau vien dėl to pasaulis pasidarė daug nervingesnis, o kartais tiesiog isteriškas.

Antra, Obama palieka Trumpui gerokai išderintą pasaulį. Tiesą sakant, tokio pasaulio įpėdiniui po Antrojo pasaulinio karo nepaliko joks Amerikos prezidentas. Liepsnoja ne tik Artimieji Rytai, bet ir Europa, kurios stabilumą Obamos valdymo metu pakirto Kremliaus agresija.

Iš esmės galima teigti, kad pasaulis yra įsmukęs į dar vieną gilią istorinę pauzę – kai aišku, kad kažkas nutiks, bet dar neaišku, kas.

Tai bene ketvirtas kartas per pastaruosius šimtą metų nuo Rusijos bolševikų perversmo, kuriam šįmet sukaks šimtas metų. Pirmoji pauzė – 1917-ieji, po to buvo Didžioji 1929-33 m. depresija, aštuntojo dešimtmečio pradžios naftos kainų šuolis.

Visos šios pauzės baigėsi dideliais sukrėtimais. Ne visada blogais – po vienos iš tokių pauzių žlugo Sovietų imperija ir siaubinga komunizmo sistema.

Taigi jau keleri metai išgyvename laikotarpį, kurį taip pat galime vadinti pauze. Kuo baigsis ši istorinė pauzė žmonijai?

Ar iš tiesų pasaulis ritasi naujų baisybių link taip, kaip piešia gausybė apokaliptinių tikrovės vertinimų? Nepaisant to, kad Vakarų sistemai, priešingai nei prieš šimtą metų, jokios alternatyvos nėra.

Galima visą kaltę dėl chaoso ir ypač dėl pradėto kibernetinio karo versti Rusijai – ir tai bus teisinga. Galima situaciją vertinti ir taip, kad Vakarų demokratijos nebesusitvarko su postmodernybe – ir tai taip pat bus teisinga.

Postmodernybė išlaisvino Vakarų visuomenes iš jos pačios vertybių. Būtent tai dabar trukdo formuluoti naujus Vakarų visuomenių politinius ir ekonominius tikslus. Vakarų žmogų tapo sunku motyvuoti ko nors siekti ilgiau nei kelias dienas. XXI a. istorinės pauzės žmogus nori viską gauti iškart. Taip, kaip jis gauna naują failą ar žaidimą, pirštu perbraukęs mobiliojo ar aipado ekraną.

Viskas tapo reliatyvu – tiesa, demokratija, laisvė. Postmodernybę, kurią išgyvena Vakarų demokratijos, galima būtų apibrėžti ir kaip pusiau tiesos metą. Tikrovė išnyksta mūsų akyse. Tai, kas dabar vis dažniau pavadinama tikrove, ne vyksta, o formuojasi milijonų žmonių vaizduotėje.

„Tiesa“ ir „melas“ nustojo būti antonimais – jie susimaišė į vieną stogą raunantį kokteilį. Štai kodėl taip lengvai informacijos amžius užleidžia vietą propagandos amžiui. Trumpo pergalė Amerikos prezidento rinkimuose yra ne kas kita, kaip amerikiečių rinkėjų reakcija į postmodernybę.

Kaip Amerikai visiškai nepriimtiną reiškinį, kurį amerikiečiai tikėjosi blokuoti Trumpo išrinkimu. Tačiau, kaip sako viena iš nedaugelio Rusijoje nepalaužiama likusi politologė Lidija Ševcova, paradoksas tame, kad Trumpas yra absoliutus postmodernybės produktas. Vaizdžiai kalbant, penktadienį JAV vairą perimsiantisTrumpas pats yra postmodernybės, pakeltos iki grotesko lygio, įsikūnijimas.

Ką gi, pauzė visada yra kankinanti. Ir nesvarbu, ar tai būtų geras teatro spektaklis su gerais aktoriais, ar valandos po sunkios operacijos. Kai ligonis nuvežtas į reanimacijos palatą, o jo artimiesiems į klausimą, kaip pavyko, chirurgas tik skėsteli rankomis ir liepia kantriai laukti.

Štai iš kur ta isterija belaukiant 45-ojo JAV prezidento.

Tokioms isteriškoms nuotaikoms tvyrant sausio 12-13 dienomis Trakuose ir vyko jau dešimtasis „Sniego susitikimas“. Kuriame dalyvavo NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoja Rose Gottemoeller, buvęs vyriausiasis NATO pajėgų Europoje vadas, generolas Philippas Breedlove’as, Baltijos ir Gruzijos užsienio reikalų ministrai. Ar verta aiškinti, kad „Sniego susitikime“ netrūko ne tik sniego, bet ir politinės isterijos kalnų?

Lietuvoje – tokia pat isteriška postmodernybė, tik su mūsų klimatui būdingais polaidžio pliurzės elementais.

Ne tik todėl, kad ir šiais metais, kaip ir praėjusiais, Sausio 13-ajai skirta Neužmirštuolė varė iš proto alkus ir propatrijas. Ne tik todėl, kad Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis paslydo ant Rusijos ambasadoriaus Udalcovo numestos senos banano žievės vardu „draugaukime“. Ir net ne todėl, kad paaiškėjo, jog Seimo narė Kildišienė naudojasi partijos patrono Karbauskio „Agrokoncernui“ priklausančiu džipu.

Tipiškas nepotizmo atvejis – už paslaugas saviems atsimokėti valstybinėmis ir privačių bendrovių beneficijomis. Gaila tik tų mažutėlių, kurie naiviai tikėjosi, kad Karbauskis bus ne toks, kaip Brazauskas, Uspaskichas, Paksas ar Malinauskas.

Net ir be šito, visur, kur pažvelgsi, – ten kolchozinė pliurzė. Kai kairė nežino, ką daro dešinė. Atvejis, vertas išskirtinio paminėjimo – universitetų reforma, o, jei tiksliau, tai premjero Skvernelio, Karbauskio ir švietimo ir mokslo ministrės Petrauskienės plepėjimas apie reformą.

Iš ryto premjeras Skvernelis pareiškia, kad liks tik penki universitetai. Po pietų Karbauskis apie tai kalba jau šiek tiek kitaip nei premjeras. O vakare švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė eina į televiziją kalbėti apie tai, kaip bus pasiekta, kad liks tik penki universitetai.

Tačiau ar kas nors suprato, ką kalbėjo švietimo ir mokslo ministrė? Ministrė vis lemeno išties, iš tiesų, išties, „sinergija“, „resursas“, bet taip nieko ir neišlemeno. Kodėl televizijoje susimovė švietimo ir mokslo ministrė, iki tol gal ir ne be pagrindo laikyta šios srities profesionale?

Atsakymas paprastas: paėmus valdžią nebegalima apie valdymą tik pliurpti. Valdžioje reikia veikti. Bet Vyriausybė kol kas neturi nei universitetų jungimo plano, nei įstatymo projekto, nei patys tarpusavyje yra susitarę, ko nori pasiekti. Tai kam tada malti liežuviu, lįsti į televizijas?

Klausimas taip ir liko be atsakymo. Ir ne tik šiuo atveju.

Jau po dvejų metų Lietuvoje bus skelbiamas visuotinis šaukimas į kariuomenę, sušunka premjeras Skvernelis. Praeina diena, o krašto apsaugos ministras Karoblis atrėžia, kad tai net techniškai yra neįmanoma. Dar po dienos ir prezidentė pareiškia, kad tam reikia daugiau laiko pasirengti.

Tai gal jūs susitarkite tarpusavyje, o jau po to skelbkite? Taip būtų profesionalu. Kol kas profesionalų Vyriausybė dirba neprofesionaliai. Bent jau viešųjų ryšių srityje.

Jei kas ir sekasi valstiečiams, tai tik griovimo darbai. Praėjusią savaitę Karbauskis ir jo kariauna vėl kibo į Konstituciją – mažins Seimo narių skaičių. Kas svarbiau mokesčių mokėtojams – ar keliomis dešimtimis sumažinti Seimo narių, ar keliomis dešimtimis tūkstančių – biurokratiją?

Tikriausiai biurokratiją, bet Seimo mažinimas populistiškai skamba daug geriau. Antra, panašu, kad tai toli siekiančios užmačios koncentruoti valdžią Karbauskio rankose.

Kas užauga ant parlamentinės demokratijos griuvėsių, lengviausia pamatyti toje pačioje Rusijos Dūmoje, su kuria draugauti pasiryžęs Seimo pirmininkas. Ten jau seniai nebėra opozicijos.

Įstatymą ir tautą gerbianti valdžia veikia pagal Konstitucijoje numatytas normas, o ne Konstitucijos normas nustato pagal savo svaičiojimus. Blogai, kad šito nesupranta ne tik Seimo dauguma, bet ir pusė liberalų, puolusių padėti Karbauskiui karpyti Konstituciją.

Gal liberalai tikisi, kad taip populizmą mylinti tauta greičiau pamirš Masiulio maišelį su 106 000 EUR? Jei taip, tai liberalų nuoširdžiai gaila. Atgailai reikia šiek tiek daugiau nei popsinis pasirodymas su valstiečių dalgiais prieš Konstituciją.

Lygiai taip pat gaila ir Karbauskio su Kildišiene, kurie šią savaitę žada surengti spaudos konferenciją ir pristatyti stogą raunančią Medžioklės įstatymo pataisą.

Užuot atgailavusi dėl nedeklaruoto „Agrokoncerno“ džipo Seimo narei ir kitų valstybinių beneficijų, garsiausia valstiečių pora kabins makaronus apie prieš juos užsakytą medžiotojų puolimą.

Panika – blogas patarėjas. Net ir rinkimų čempionams.

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas

Prenumeruoti

Sekti laidą