Ar galima įsivaizduoti laimę maurais užžėlusioje kūdroje?
Baigiantis prabėgusiai savaitei mokslininkai paskelbė atskleidę Leonardo da Vinci paveikslo „Mona Lisa“ šypsenos paslaptį. Moteris, pavaizduota garsiajame paveiksle, yra laiminga.
Beveik 100 proc. eksperimente dalyvavusių žmonių, apibūdindami da Vinci nutapytos moters veido išraišką, nurodė, kad ji yra neabejotinai „laiminga“.
Vokiečių neurobiologas Juergenas Kornmeieris sakė, kad jų atlikto tyrimo baigtis apstulbino mokslininkus.
Pasinaudodami nespalvota XVI amžiaus paveikslo kopija, mokslininku keitė modelio lūpų kampučius, juos šiek tiek pakeldami arba nuleisdami ir taip padarydami panašius paveikslėlius, iš kurių vienuose Džokonda buvo šiek tiek „laimingesnė“, o kituose – šiek tiek „liūdnesnė“.
Nepriklausomai nuo to, ar eksperimento dalyviai gaudavo liūdną ar linksmą Džokondos paveikslėlį, net 97 proc. atvejų jie vis tiek atsakydavo tą patį: „Ji – laiminga.“
Ką naujo apie žmogų atskleidė šis tyrimas?
Tai, kad mes neturime griežtai fiksuotos laimės ir liūdesio skalės mūsų smegenyse. Kitaip sakant, kalbant apie laimę labai daug kas ar beveik viskas priklauso nuo konteksto.
Taip jau sutapo, kad prieš pat paskelbiant šią naujieną Vilniuje vykusioje Vadovų konferencijoje „EBIT 2017“ taip pat buvo kalbama ne tik apie vadybą ir įvairiausius iššūkius, bet ir apie laimę.
„Gyvenimo tikslas – laimės siekimas. Vadovaujant įmonei svarbu galvoti ne tik apie pelną, bet ir darbuotojų laimę“, šimtams Lietuvos vadovų aiškino Suomijos ekspremjeras Alexanderis Stubbas.
Buvęs Suomijos lyderis įvardijo šešias būtinas sąlygas pajusti laimę: 1.Bendra sveikata, 2. Maistas 3. Poilsis, 4. Mąstymas, 5. Fizinis aktyvumas, 6. Biomechanika, reiškianti, kad senstant kūnui būtina stengtis neprarasti jo fizinių savybių.
Savo pranešime A. Stubbas atkreipė dėmesį į tai, kaip kūno, proto ir verslo harmonija gali padovanoti laimingą gyvenimą: „Kai jautiesi gerai fiziškai, gali jaustis gerai ir protu. O kai pradedi blogai jaustis protu, pradeda šlubuoti ir fizinė sveikata.“
Buvęs Suomijos lyderis ragino išlaikyti atvirą protą ir kasdien ko nors naujo išmokti – kalbų ar technikų. „Su protu yra kaip ir su kūnu – jei netreniruoti proto, jį prarasi“, – kalbėjo Stubbas.
Pasak buvusio Suomijos Vyriausybės vadovo, geras vadovas turi visuomet galvoti, ar darbuotojai yra laimingi.
Kalbėti apie laimę Lietuvoje – iššūkis net ir atšventus 27-ąsias Kovo 11-osios metines. Ne tik todėl, kad Suomija – tie nekalbūs, iš pažiūros, liūdni suomiai, pagal Laimės indeksą pasaulyje yra penkta, o Lietuva – tik 60-a.
Tai dar būtų pusė bėdos, nes net ir išgirtoji Estija – dar žemiau. Kalbėti apie laimę ypač nelengva po to, kas įvyko praėjusią savaitę. Kovo 11-oji persipynė su skaudžia tragedija ir ją lydėjusiomis diskusijomis. Dėl automobilio nužudyta jauna mergina. Jos žudikai, galima sakyti, bendraamžiai.
Kaip tokiais atvejais pas mus įprasta, vieni puolė kaltinti valstybę ir net laisvę ar policiją, kuri šįkart atidavė visas jėgas ieškodama žudikų, ir nusipelnė pagyrimo. Kiti ėmė reikalauti grąžinti mirties bausmę. Treti dėl visko kaltino socialinę atskirtį. Kai kurie netgi kaltino auką – kad važinėjosi brangiu automobiliu.
Ir vieni, ir kiti, ir treti negailėjo epitetų, net keiksmažodžių. Neapykanta kelias dienas liejosi per kraštus. Ką rodo tokia reakcija?
Viena vertus, emocinė reakcija į tokią baisią žmogžudystę visiškai suprantama. Kita vertus, tai rodo ir tai, kokie esam nelaimingi, sudirgę, pikti. Nelaimingam, dėl visko linkusiam kitus kaltinti žmogui labiau nei laimingam reikia kaltųjų, keršto, greitų sprendimų ir bausti, bausti, bausti.
Laimingas žmogus kur kas labiau linkęs suprasti, kad gyvenimas sudėtingas, kad yra tokių situacijų, kai apskritai neįmanomas joks sprendimas.
Iš tikrųjų šis skaudus atvejis, kai dėl automobilio nužudyta jauna mergina, Lietuvoje yra veikiau išskirtinis nei tipinis.
Nužudymų dėl turto pasitaiko ne tik Lietuvoje, bet ir kur kas turtingesnėse ir saugesnę socialinės apsaugos sistemą turinčiose šalyse. Ne tik Lietuvoje – bet kurioje pasaulio šalyje yra tokių pat atšalėlių, narkomanų, kaip ir tas Kėdainių ir Marijampolės žudikų šešetukas, ir jokia valstybė negali 100 proc. apsiginti nuo tokių neprognozuojamų tipų smurto.
Kad ir kaip tai banaliai skambėtų, toks yra mūsų gyvenimas.
Jei visuomenė būtų linkusi labiau svarstyti, atsivertę statistiką turėtume pripažinti, kad pernai Lietuvoje buvo dvigubai mažiau nužudymų nei prieš dešimtmetį ar net, palyginti su tarpukario Lietuva. 2016 metais užfiksuota 110 žmogžudysčių. Galima palginti – 2007 m. buvo 280 nužudymų.
Bet kadangi mūsų visuomenė yra sudirgusi ir nelaiminga, absurdiškas besmegenių banditų išpuolis daug kam tapo dar viena proga išlieti pyktį.
Kad tai daug kam buvo tik pagrindas išlieti susitvenkusį pyktį, o kai kam – ir pasipiarinti, rodo ir kitas „šventinis“ įvykis. Kovo 11-ąją Raseinių rajone 50-metis vyras susikivirčijo su žmona, apliejo ją benzinu ir padegė. Moteris ir namas sudegė akimirksniu.
Tačiau ar kas nors po šio įvykio piktinosi policija, kaip europarlamentaras Guoga, keikė socialinę atskirtį?
Šios baisios mirties netiražavo žiniasklaida – nematėme siaubingai nužudytos 47 m. moters nuotraukų, ir mums buvo šiek tiek vienodai, kas ten nutiko. O juk kad ir kaip vertintume, įvykis Raseinių rajone kaip tik buvo tipinis Lietuvos atvejis. Tai – viena dažniausiai pasitaikančių mirčių priežasčių šalyje.
Ar tai reiškia, kad tipiniai atvejai mūsų nedomina?
Baisu taip tvirtinti, bet tikrai gali būti, kad tokios smurtinės mirtys – pernelyg banalios, buitiškos, kad pasiektų sudirgusios visuomenės sąmonę.
O dabar persikelkime į Seimą. Visą savaitę klausėmės moterų išpažinčių dėl Seimo nario Kęstučio Pūko seksualinio priekabiavimo. Seimo narys iš pradžių jas išvadino barakudomis, o paskui puse lūpų, tarsi verčiamas, atsiprašė įskaudintų moterų. Bet Pūkas nė nemano trauktis iš Seimo.
Ar tai – tipinis, banalus atvejis ar vis dėlto išskirtinis? O kaip su socialdemokratu Mindaugu Basčiu? Kuris atsistatydino iš Seimo pirmininko pavaduotojų po to, kai negavo leidimo dirbti su slapta valstybės informacija.
Aiškiai netipinis atvejis. Tokio atvejo apskritai gal dar nebuvo mūsų istorijoje. Toks Seimo narys privalėtų padėti mandatą ant stalo. Juolab, kad VSD pateikta Basčio ryšių Rusijoje ir Lietuvoje schema gniaužia kvapą – buvę KGB karininkai, buvę mafiozai, ekskaliniai, Rusijos propagandistai ir Kremliui artimi verslininkai.
Bet Bastys, kaip ir Pūkas, nemano atsistatydinti. Taip atvejis tampa tipiniu.
Lygiai tokios pat nuomonės laikosi ir jų partijos, tipiškai bandančios viską suvesti į teisines procedūras.
O kur politinė atsakomybė? Pamiršta, nustumta į šalį – o gal kaip nors pavyks išsisukti? Bet ar tikrai nėra pagrindo Basčio apkaltai, kaip tvirtina socialdemokratai, ir Pūko apkaltai, kaip teigia „Tvarka ir teisingumas“?
Kodėl nenori apkaltos nei socialdemokratai, nei „Tvarka ir teisingumas“, nėra reikalo aiškinti. Abi partijos po ką tik pasibaigusių rinkimų – nokdaune. Abiem norisi užsidengti rankomis ir glaustis prie ringo virvių – mes nieko nematom ir mūsų nematykit!
Yra ir dar vienas svarbus klausimas – o kiek tie apkaltos procesai Pūkui ir Basčiui būtų svarbūs tautai? Ar būtų apskritai svarbūs?
Tiesiogiai – ko gero, mažai. Rasis, ir tokių bus nemažai, kurie sakys, o kas tame Seime be nuodėmės, ir kas apskritai be nuodėmės.
Paviršutiniškai žvelgiant, tai lyg ir būtų tik politinio elito problema. Apkaltos reikalingos pirmiausia patiems politikams, kad jie automatiškai įprastų elgtis pagal kanoną, ir elgtis kitaip net minties nekiltų.
Tai, kad nuolat aukštiems politikams kyla minčių išsisukti, parodė ir Gretos Kildišienės istorija. Jei ne siūlo galas, atsivijęs buvusią Seimo narę iki pinigų vagystės, ji ir šiandien sėdėtų Seime – nepaisant to, kad pažeidė ne vieną ir ne du rašytus bei nerašytus politiko veiklos kanonus.
Jei Pūkas ir Bastys sulauktų apkaltos, viena vertus, tie procesai pačiam Seimui būtų kaip viską peršviečiantis rentgenas.
Antra, ypač jei du Seimo nariai – priekabiautojas ir ryšius su Rusijos veikėjais nuslėpusysis – būtų pašalinti per apkaltą, tai ir visuomenei gal būtų koks vilties ženklas. Rodantis, kaip greit iš viršūnių, jei tik pažeidi taisykles, galima išlėkti, ir tai, nepriklausomai nuo to, ar esi valdžioje, ar opozicijoje.
Tai būtų ženklas, kad atsakomybė politikoje yra labai didelė – didesnė nei bet kur kitur. Už viską – už naudojimąsi valdžia savo bizniams ir įgeidžiams tenkinti, už draugelius ir bendrystes, už verslus ir santykius su priešiškų valstybių elementais, net už žodžius.
Jei Seimas neišnaudos tokios progos pasiųsti per apkaltas tautai žinios, kad kaip danguj, taip ir ant žemės, Seimas vėl diskvalifikuos save iki kadencijos pabaigos. Liks toje košėje, kurioje murkdosi jau seniai ir be teisės išlipti iš jos.
Burtas mestas. Šią savaitę viskas ir paaiškės. Ar tai padidins laimės indeksą Lietuvoje?
Tikrai ne. Bet jei kalbėtume metaforomis, tai ar galima išvis įsivaizduoti laimę maurais užžėlusioje kūdroje?
Kai kalbame apie laimę, kad ir kur būtume, kad ir kas būtume, pirmiausia įsivaizduojame šaltinį, skaidrų upokšnį, kur yra upėtakių, ar ežerą su smėlėta pakrante, dugnu ir permatomu vandeniu.
Na, kažkas panašaus į Monos Lisos šypseną, nuo kurios ir pradėjome šio ryto pašnekesį.
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės