Žiniasklaida mirga vakarėlių nuotraukomis. Žinomi ir pusiau žinomi veidai bando kažką veikti viešumoje. Dažnai tas veikimas sunkiai suprantamas. Žymus verslininkas švenčia gimtadienį. Žiniasklaida dar pabrėžia „Prašmatnų gimtadienį“. Bet nieko ten ištaigingo nerandi - nuobodžiai vienas į kitą spoksantys veidai, taurė rankoj, kažkokie rūbeliai ir tiek. Ar vertėjo dėl to drumsi visuomenės dėmesį?
Ir tokių vakarėlių begalės. Kas kavinę atidarė, kas butiką. Kas vardadienį paminėjo, kas ištekėjo, kas šiaip ką nors pristatė. Dekoracijos to pačios, aktoriai taip pat. Kai kurie veidai sutinkami nepriklausomai ar tai mišrainės pristatymas, ar nepriklausomybės šventė ambasadoje.
Keisčiausia, kad į tikrai dėmesio vertus renginius pakliūna veikėjai, kurie nei su renginiu, nei su garbingais svečiais jokio ryšio neturi. Viename ištaigingame advokatų suvažiavime teko matyti žinomą vakarėlių ponią, kurią su advokatais greičiausiai sieja tik tai, kad jai karts nuo karto prisireikia advokatų paslaugų, kai eilinis meilužis nugvelbia iš namų parabangią rankinę.
Kad tik pakliūtų į elitą žmonės stengiasi visais būdais. Jeigu į kokį nors renginį ateitų žinomas profesorius su šortais ir pėdkelnėm, sakytume - išprotėjo. Kai taip apsirėdęs ateina vienas „verslininkas“, niekas nekreipia dėmesio. Ir čia klausimas, ne kodėl tokia skirtinga reakcija. Čia klausimas, kaip jie sugebėjo atsidurti viename renginyje?
Paprastai tokius žmonės, kurie bet kokias būdais veržiasi į elitą, bet kokia kaina siekia dėmesio vadiname snobais. „Snob“ iš dviejų lotyniškų žodžių“ sine nobilitate“ sudarytas trumpinys verčiamas kaip „žmogus be aukštos kilmės“ Rašytojas Viljamas Tekerėjus savo „Snobų knygoje“ tokius apibūdino, kaip „kikilius su povo plunksnomis“
Anot psichologų, snobo efekto priežasčių tektų ieškoti dabartinio snobo vaikystėje. Snobas vaikystėje turėjo jaustis atstumtas, nepripažintas, jo dalyvavimas nebuvo svarbus šeimos klestėjimui. „Žmogaus menkavertiškumas, kurį jis patiria kaip nepajėgumo, nesaugumo jausmą, yra ir nuolatinis dirgiklis, verčiantis ieškoti būdų, kaip prisitaikyti gyvenime“, – teigia individualiosios psichologijos kūrėjas A. Adleris. Pasak jo, jei vaiką itin slegia menkavertiškumo jausmas, kyla grėsmė, kad galios ir pranašumo siekis bus perdėtas. Tokie vaikai mėgins išsiskirti, pasižymėti, įtvirtinti savo poziciją paskubomis, nepaisydami aplinkinių. Jie prieš visus ir visi prieš juos.
Vaikui augant išryškėja ir kiti priešiškumą socialiniam organizmui liudijantys požymiai. Pirmiausia, tai tuščias išdidumas, pasipūtimas, pastangos įveikti kitą bet kokia kaina. Beje, kartais tokie žmonės anaiptol nesistengia prasimušti patys, jie tik tenkinasi kito smukimu. Šiuo atveju svarbus tėra atstumas: kuo didesnis skirtumas tarp jo ir kitų, tuo geriau jaučiasi snobas. Bet ar tikrai geriau?
Laidoje dalyvauja psichologas Tomas Lagūnavičius, TV prodiuseris, politikas Kristupas Krivickas, muzikos prodiuseris Martynas Tyla.
Komentarai
Bendravimo taisyklės